Kas yra ANFA?

2016 02 05 (atnaujinta 2016 04 07)

Susitarimas dėl grynojo finansinio turto (angl. Agreement on Net Financial Assets (ANFA)) – tai susitarimas tarp euro zonos nacionalinių centrinių bankų (NCB) ir Europos Centrinio Banko (ECB), kartu sudarančių Eurosistemą. Susitarimu nustatomos taisyklės, taikomos finansiniam turtui, susijusiam su NCB vykdomais nacionaliniais uždaviniais, ir maksimalus tokio turto dydis. Toks NCB finansinis turtas gali būti susijęs su, pavyzdžiui, jų kapitalo ir pagal apskaitos principus sudarytų rezervų arba kitų konkrečių įsipareigojimų priešiniais, užsienio atsargomis ir darbuotojų pensijų fondais arba gali būti laikomas bendrais investavimo tikslais.

Finansinio turto laikymas ne pinigų politikos tikslais – neatsiejama Europos centrinių bankų funkcijų dalis. Ši praktika taikyta dar iki euro įvedimo. Susikūrus pinigų sąjungai, vyriausybės nusprendė bendrus padaryti tik tuos centrinių bankų uždavinius ir funkcijas, kurie būtini visoje euro zonoje įgyvendinant bendrą pinigų politiką. Kartu buvo nuspręsta, kad NCB ir toliau bus nepriklausomos institucijos ir galės toliau vykdyti nacionalinius uždavinius, jei jie netrukdys įgyvendinti bendros pinigų politikos.

Kitaip tariant, NCB yra finansiškai nepriklausomos institucijos, vykdančios ir pinigų politikos srities uždavinius, susijusius su Eurosistemos pagrindiniu tikslu – palaikyti kainų stabilumą, ir nacionalinius uždavinius. ANFA sudarytas maksimaliam viso grynojo finansinio turto, laikomo nacionaliniais ir ne pinigų politikos tikslais, dydžiui nustatyti, kad šis turtas netrukdytų įgyvendinti pinigų politikos tikslų. Nepriklausomai nuo ANFA, ECB valdančioji taryba, siekdama užtikrinti, kad NCB investavimo veikla nepažeistų piniginio finansavimo draudimo, nustatė tam tikrą sistemą.

Iki šiol ANFA buvo konfidencialus dokumentas, tačiau Eurosistemos centriniai bankai vieningai nusprendė, kad susitarimo teksto kartu su aiškinamuoju dokumentu paskelbimas padės jiems geriau siekti didesnio skaidrumo, ir tai bus suderinama su 2014 m. priimtu sprendimu skelbti ataskaitas apie posėdžius pinigų politikos klausimais bei 2015 m. ECB priimtu sprendimu skelbti Vykdomosios valdybos narių susitikimų tvarkaraščius.

Kaip konkrečiai ANFA veikia?

Klausimai apie piniginio finansavimo draudimo laikymosi kontrolę

Kodėl apskritai nacionaliniai centriniai bankai (NCB) turi finansinio turto, kurio nenaudoja pinigų politikos tikslais?

Kiekvienas centrinis bankas turi turto, kurio nenaudoja pinigų politikai vykdyti. Euro zonoje pinigų politika nustatoma centralizuotai – ją visoms 19 euro zonos šalių nustato ECB valdančioji taryba. Kai buvo sukurta ekonominė ir pinigų sąjunga, vyriausybės Europos sutartyje nustatė, kad su pinigų politika susiję uždaviniai bus vykdomi Europos lygmeniu, o NCB bus – ir yra – leidžiama vykdyti nacionalinius uždavinius. Faktiškai NCB turi su pinigų politika ir užsienio valiutos kursų politika nesusijusio turto, pavyzdžiui, aukso ir užsienio valiutos atsargų, investicijų portfelių (pvz., darbuotojų pensijų fondai) ir turto, laikomo kaip klientų (pvz., užsienio šalių centrinių bankų ar valdžios sektoriaus) indėlių priešiniai. Kartu NCB turi ir įsipareigojimų, nesusijusių su pinigų politika, pavyzdžiui, pirmiau minėtų užsienio šalių centrinių bankų ar valdžios sektoriaus indėlių. NCB šiuos nacionalinius uždavinius gali vykdyti taip, kad savo veiksmais netrukdytų siekti Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) tikslų ir uždavinių, visų pirma – pinigų politikos tikslų ir uždavinių. (Analogiškai, ECB irgi laiko savo nuosavų lėšų portfelį, susijusį su kapitalu ir pagal apskaitos principus sudarytu rezervu, taip pat ir darbuotojų pensijų fondų portfelį.) Šis principas nustatytas ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 4 dalyje.

NCB minėtus portfelius turėjo dar iki prisijungimo prie Eurosistemos, o už juos gautos įplaukos buvo įskaitomos kaip NCB finansinės pajamos. Sukūrus euro zoną buvo nuspręsta, kad ir šių portfelių lėšomis bus galima tenkinti euro zonos bankų sistemos likvidumo poreikius, nes į jas bus atsižvelgiama planuojant pinigų politikos operacijas. ECB valdančioji taryba laikėsi nuomonės, kad pinigų politikai nepakenks, jei šiuos portfelius ir toliau valdys (ne pinigų politikos tikslais) NCB ir jei šiems portfeliams bus leidžiama laikui bėgant didėti tuo pačiu (arba mažesniu) tempu negu banknotų poreikis ir bankų sistemai taikomi privalomųjų atsargų reikalavimai. Tačiau jei ne pinigų politikos tikslais laikomi portfeliai, atėmus ne pinigų politikos tikslais turimus įsipareigojimus, ilgą laiką didėtų sparčiau negu likvidumo poreikis, tai galėtų kelti pavojų pinigų politikai. Tokiam didėjimui suvaldyti ir apriboti ir buvo sudarytas susitarimas dėl grynojo finansinio turto (ANFA).

Kas yra grynasis finansinis turtas?

Kaip minėta pirmiau, centrinių bankų balanse yra turto, kuris nėra tiesiogiai naudojamas pinigų politikai vykdyti. Balanso įsipareigojimų dalyje yra ir įsipareigojimų, tiesiogiai nesusijusių su pinigų politika. Šių dviejų pozicijų skirtumas ir yra grynasis finansinis turtas. Kaip visa tai atrodo balanse, parodyta toliau pateiktame balanso pavyzdyje iš ECB interneto svetainėje paskelbtos 2015 m. gruodžio 4 d. Eurosistemos savaitinės finansinės ataskaitos. Tiksli apibrėžtis pateikta ANFA susitarimo I priede.

Pavyzdyje matyti, kad balanso turto dalyje grynąjį finansinį turtą sudaro 1–4, 5.6, 6, 7.2, 8 ir 9 straipsnių suma. Įsipareigojimų dalyje jį sudaro 2.5 ir 3–12 straipsniai. Šių įsipareigojimų sumą atėmę iš nurodyto turto sumos ir gausime grynojo finansinio turto dydį.

Weekly financial statement of the Eurosystem Assets (EUR millions) 1 Gold and gold receivables 348,850 2 Claims on non - euro area residents denominated in foreign currency 294,471 2.1 Receivables from the IMF 78,655 2.2 Balances with banks and security investments, external loans and other external assets 215,817 3 Claims on euro area residents denominated in foreign currency 36,331 4 Claims on non - euro area residents denominated in euro 19,766 4.1 Balances with banks, security investments and loans 19,766 4.2 Claims arising from the credit facility under ERM II 0 5 Lending to euro area credit institutions related to monetary policy operations denominated in euro 521,394 5.1 Main refinancing operations 69,815 5.2 Longer - term refinancing operations 451,371 5.3 Fine - tuning reverse operations 0 5.4 Structural reverse operations 0 5.5 Marginal lending facility 208 5.6 Credits related to margin calls 0 6 Other claims on euro area credit institutions denominated in euro 127,495 7 Securities of euro area residents denominated in euro 1,128,983 7.1 Securities held for monetary policy purposes 770,737 7.2 Other securities 358,246 8 General government debt denominated in euro 25,152 9 Other assets 216,207 Total assets 2,718,650 O utright purchases NFA NFA NFA NFA Liquidity deficit Reserve requirements Liquidity surplus Banknotes Liabilities (EUR millions) 1 Banknotes in circulation 1,066,176 2 Liabilities to euro area credit institutions related to monetary policy operations denominated in euro 697,909 2.1 Current accounts (covering the minimum reserve system) 520,421 2.2 Deposit facility 177,335 2.3 Fixed - term deposits 0 2.4 Fine - tuning reverse operations 0 2.5 Deposits related to margin calls 153 3 Other liabilities to euro area credit institutions denominated in euro 5,017 4 Debt certificates issued 0 5 Liabilities to other euro area residents denominated in euro 177,513 5.1 General government 79,800 5.2 Other liabilities 97,714 6 Liabilities to non - euro area residents denominated in euro 39,444 7 Liabilities to euro area residents denominated in foreign currency 2,137 8 Liabilities to non - euro area residents denominated in foreign currency 5,323 8.1 Deposits, balances and other liabilities 5,323 8.2 Liabilities arising from the credit facility under ERM II 0 9 Counterpart of special drawing rights allocated by the IMF 59,202 10 Other liabilities 217,994 11 Revaluation accounts 350,735 12 Capital and reserves 97,200 Total liabilities 2,718,650

Kiek grynojo finansinio turto turi Eurosistema?

2015 m. pabaigoje Eurosistemos grynasis finansinis turtas iš viso sudarė 490 mlrd. eurų, o ECB – 6,12 mlrd. eurų. 2002 m. į apyvartą išleidus eurų banknotus, grynojo finansinio turto suma vidutiniškai didėjo po 5 % per metus. Jis didėja lėčiau negu įsipareigojimai, kuriais būtų galima pateisinti grynojo finansinio turto didėjimą, t. y. apyvartoje esantys banknotai ir privalomosios atsargos. Banknotų vertė didėjo po 9 % per metus, o banknotai ir privalomosios atsargos kartu didėjo 7 % tempu. Tokį lėtesnį augimą lėmė tai, kad 2012 m. atsargų norma buvo sumažinta visu procentiniu punktu.

0 200 400 600 800 1 000 1 200 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 NFA raida, palyginti su banknotų ir privalomųjų atsargų (MRR) raida Banknotai MRR NFA

Tai kas yra ANFA?

Santrumpa ANFA (angl. Agreement on Net Financial Assets) reiškia susitarimą dėl grynojo finansinio turto. Susitarimą pasirašė euro zonos nacionaliniai centriniai bankai (NCB) ir Europos Centrinis Bankas (ECB), kartu sudarantys Eurosistemą. Susitarime nustatytos maksimalios turto, kurį NCB gali turėti nacionaliniams uždaviniams vykdyti, sumos apskaičiavimo taisyklės. Nuo 2015 m. sausio 1 d. prie Eurosistemos prisijungus Lietuvos bankui, ANFA galioja ir jam.

Kodėl reikia riboti grynojo finansinio turto dydį?

ANFA susitarimu ribojamas nacionaliniams centriniams bankams leidžiamo turėti grynojo finansinio turto dydis. Tai būtina tam, kad ECB valdančioji taryba galėtų visiškai kontroliuoti Eurosistemos balanso dydį ir taip užtikrinti veiksmingą pinigų politikos įgyvendinimą. Iki krizės veiksmingiausias būdas įgyvendinti pinigų politiką buvo užtikrinti, kad bankams reikėtų kreiptis į Eurosistemą dėl likvidumo. Eurosistemos dengiamas likvidumo trūkumas, dar vadinamas „likvidumo deficitu“, buvo pinigų politikos įgyvendinimo pagrindas. ANFA susitarimu buvo siekiama likvidumo trūkumą išsaugoti. Smogus finansų krizei, iškilo būtinybė bankams suteikti daugiau likvidumo, nei jiems iš tiesų reikėjo privalomųjų atsargų reikalavimams tenkinti. Tad bankų sistemoje šiuo metu yra ne likvidumo deficitas, o likvidumo perteklius. Tokiomis naujomis sąlygomis ANFA susitarimu saugomas nebe likvidumo deficitas, o užtikrinama, kad likvidumo perteklius nebūtų didesnis negu Valdančiosios tarybos laikomas tinkamu jos pinigų politikai įgyvendinti.

Ar ANFA iš tiesų reiškia leidimą nacionaliniams centriniams bankams spausdinti kiek tik nori pinigų?

Ne, kaip tik atvirkščiai. ANFA susitarime nustatyta, kiek daugiausiai grynojo finansinio turto nacionalinis centrinis bankas gali turėti, kad jo su pinigų politika nesusijusio finansinio turto ir įsipareigojimų pokyčiai netrukdytų įgyvendinti Eurosistemos pinigų politikos.

Nuo ko priklauso pagal ANFA nustatoma maksimali grynojo finansinio turto suma?

Didėjant bendrai apyvartoje esančių banknotų vertei ir privalomųjų atsargų, kurias bankai privalo laikyti centriniuose bankuose, dydžiui, kyla likvidumo poreikis, o jis tenkinamas Eurosistemai vykdant pinigų politikos operacijas ir iš NCB grynojo finansinio turto. Nustatant minimalią pinigų politikos operacijų apimtį, nustatoma ir NCB grynojo finansinio turto riba, kurios NCB negali viršyti. Jei ECB valdančioji taryba siekia laikino likvidumo pertekliaus, ANFA susitarimu ribojamas NCB grynasis finansinis turtas, kad likvidumo perteklius neviršytų tam tikros ribos.

Kodėl ANFA susitarimu ribojamas grynasis, o ne bendrasis NCB finansinis turtas?

Kaskart į centrinio banko balansą įtraukus naujo turto, ta suma padidėja centrinio banko lėšos, arba likvidumas. Į balansą įtraukus įsipareigojimų, ta suma sumažėja likvidumas. Iš viso su pinigų politika nesusijusio turto atėmus visus atitinkamus įsipareigojimus, sužinome, kiek likvidumo suteikė centrinis bankas, vykdydamas su pinigų politika nesusijusias operacijas. Norint veiksmingai įgyvendinti pinigų politiką, reikia riboti likvidumo sumą, suteiktą NCB vykdant su pinigų politika nesusijusias operacijas. Todėl, norint valdyti NCB operacijų poveikį likvidumo pozicijai, ribojamas ne bendrasis, o grynasis finansinis turtas.

Kaip apskaičiuojama maksimali grynojo finansinio turto suma?

ECB valdančioji taryba kasmet nustato pinigų politikos parametrus. Ji nusprendžia, kokio dydžio turėtų būti mažiausias likvidumo deficitas arba didžiausias likvidumo perteklius. Ji taip pat nustato mažiausią atsargų normą ir su pinigų politika susijusių tiesioginių (vienakrypčių) sandorių portfelių dydį, kad jos pinigų politika būtų kuo veiksmingiau įgyvendinama. Be to, Valdančioji taryba atsižvelgia į apyvartoje esančių banknotų kiekio pokyčius. Nauja maksimali bendro Eurosistemos grynojo finansinio turto suma susidaro kaip likutis.

Kaip visai Eurosistemai nustatyta maksimali grynojo finansinio turto suma paskirstoma nacionaliniams centriniams bankams?

Nustačius visos Eurosistemos grynojo finansinio turto maksimalią sumą, ši suma paskirstoma pagal kiekvieno NCB dalį ECB kapitale, atsižvelgiant ir į kiekvieno NCB istorinę pradinę poziciją. Taip apskaičiuojama, kiek grynojo finansinio turto NCB gali turėti kitais metais. Jei NCB numato, kad jam tiek turto nereikės, ANFA susitarimu nustatyta, kad nepanaudota šios teisės dalis gali būti laikinai perskirstoma kitiems NCB, pageidaujantiems turėti daugiau grynojo finansinio turto. Vėlgi, atliekant tokį perskirstymą atsižvelgiama į NCB dalis ECB kapitale. Po šio perskirstymo nustatomos kiekvieno NCB grynojo finansinio turto viršutinės ribos. NCB turimo grynojo finansinio turto metinis vidurkis negali viršyti tam NCB nustatytos viršutinės ribos. Perskaičiavimai atliekami kasmet.

Koks išlygų poveikis?

Nuo išlygų gali priklausyti, kaip Eurosistemoje paskirstoma maksimali grynojo finansinio turto suma. Tačiau dėl išlygų maksimali grynojo finansinio turto, kurį gali turėti visi Eurosistemos NCB kartu, suma nedidėja.

Išlygomis apibrėžiama, kokią mažiausią grynojo finansinio turto sumą gali turėti kiekvienas NCB. Kitaip tariant, kiekvienas NCB turi teisę turėti tam tikrą dalį maksimalios visai Eurosistemai nustatytos grynojo finansinio turto sumos, kuri apskaičiuojama pagal kiekvieno NCB dalį ECB kapitale ir kuri negali būti mažesnė negu konkrečiam NCB nustatyta išlyga, t. y. teisė turėti tam tikrą mažiausią sumą (ji gali būti didesnė negu suma, apskaičiuota pagal jo dalį ECB kapitale). Žinoma, jei kuriems nors NCB pagal išlygas priklauso teisė turėti daugiau grynojo finansinio turto negu jų dalis kapitale, kitų NCB grynojo finansinio turto suma mažinama tiek, kad nebūtų viršijama visai Eurosistemai nustatyta bendra grynojo finansinio turto suma.

Išlygos yra trijų tipų:

  1. istorinė išlyga (nustatyta ANFA susitarimo III priede). Ja užtikrinama, kad NCB grynojo finansinio turto sumos nebūtų sumažintos tiek, kad taptų mažesnės negu jų istorinės pradinės pozicijos;
  2. išlyga konkrečiam turtui. Ja saugomas tam tikras turtas (detalizuotas ANFA susitarimo IV priede), kurio NCB negali lengvai parduoti dėl sutartinių apribojimų ar kitų suvaržymų. Toks turtas – tai, pavyzdžiui, centrinio banko aukso atsargos pagal Centrinių bankų susitarimą dėl aukso;
  3. kintamoji išlyga. Ja laikui bėgant pagal maksimalaus Eurosistemos grynojo finansinio turto padidėjimą arba sumažėjimą koreguojama mažų NCB istorinė išlyga.

Iš šių trijų išlygų taikoma tik didžiausioji.

2015 m. sausio 1 d. prie Eurosistemos prisijungė Lietuvos bankas ir tapo ANFA šalimi. ANFA susitarimo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta jo istorinė išlyga – 5 856 mln. eurų.

Kas būtų, jei kuris nors ar keletas NCB nieko neinvestuotų arba investuotų mažiau negu jiems nustatyta maksimali suma? Ar jie galėtų nepanaudotą sumą perleisti kitiems NCB?

Jei kai kurie NCB planuoja turėti mažiau grynojo finansinio turto, negu jiems leidžiama, o kiti norėtų turėti daugiau, tuomet pirmųjų nepanaudota dalis perskirstoma pagal ANFA nustatytą centralizuotą mechanizmą. Perskirstymas vykdomas atliekant kasmetinę grynojo finansinio turto viršutinių ribų nustatymo procedūrą. Nepanaudota dalis paskirstoma laikinai ir perskaičiuojama nustatant kitų metų ribas. Toks perskirstymas neturi jokio poveikio visiems euro zonos NCB nustatytai bendrai maksimaliai grynojo finansinio turto sumai, kurią nustato Valdančioji taryba, priimdama sprendimus dėl pinigų politikos.

Kodėl vieni NCB išnaudoja savo „kvotą“, o kiti ne?

Tai priklauso nuo pačių institucijų sprendimų. Kai kuriose šalyse NCB vykdomoms su pinigų politika nesusijusioms investicijoms taikomi specifiniai teisiniai suvaržymai, kitose galioja teisinės nuostatos, pagal kurias NCB, įvykdę savo pinigų politikos uždavinius, privalo tenkinti savo akcininkų interesus. Be to, kai kurių NCB balansų įsipareigojimų dalyje yra dideli klientų ir (arba) valdžios sektoriaus indėliai, o tai turi įtakos jų su pinigų politika nesusijusių portfelių dydžiui.

Yra ir istorinė priežastis: iki euro įvedimo 1999 m. ne vienas Europos centrinis bankas laikė gana dideles užsienio valiutos atsargas, kad galėtų valdyti savo valiutos kursus, ypač kursą su Vokietijos marke. Panašiai buvo ir po 1999 m., kai prie euro zonos prisijungė naujos ES valstybės narės. Jų NCB iki prisijungimo prie Eurosistemos taip pat laikė gana dideles užsienio valiutos atsargas, kad valdytų savo valiutos kursą su euru. Dėl tokių skirtingų pradinių NCB pozicijų nemažai skyrėsi ir jų balansai, o šie skirtumai kai kuriais atvejais išliko dar ne vienus metus po jų šalių prisijungimo prie euro zonos.

Kas būtų, jei NCB viršytų jam nustatytą viršutinę grynojo finansinio turto ribą?

Jei kuris nors NCB nuolat viršytų jam nustatytą maksimalią grynojo finansinio turto sumą, tai galėtų trukdyti įgyvendinti pinigų politiką. Todėl ECB kasmet tikrina, ar NCB laikosi ANFA nuostatų. Prireikus ECB valdančioji taryba, remdamasi ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 4 dalimi, gali uždrausti, suvaržyti arba apriboti NCB vykdomas ne pinigų politikos operacijas, jei jos trukdytų siekti ECBS tikslų ir uždavinių, tarp jų ir pinigų politikos tikslų ir uždavinių. Kol kas dar nebuvo atvejų, kad be pateisinamos priežasties būtų viršyta nustatyta viršutinė grynojo finansinio turto riba.

Viršijimas būtų pateisinamas, jei, pavyzdžiui, reikėtų vykdyti tarptautinius įsipareigojimus Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) arba jei NCB turėtų savo šalies bankų sistemai suteikti likvidumo pagalbą kritiniu atveju (pagal ANFA, likvidumo pagalba kritiniu atveju įskaičiuojama į grynąjį finansinį turtą). Jei taip nutinka, NCB privalo kuo greičiau sumažinti savo grynąjį finansinį turtą, kad vėl tenkintų ANFA reikalavimus. Jei maksimali suma viršijama dėl įsipareigojimų TVF, NCB privalo savo grynąjį finansinį turtą sumažinti per vienus metus.

Kas būtų, jei visų NCB bendra grynojo finansinio turto suma nesiektų nustatytos maksimalios sumos?

Būtent taip šiuo metu ir yra. Nuo 2002 m., kai į apyvartą buvo išleisti eurų banknotai, grynasis finansinis turtas didėjo vidutiniškai po 5 % per metus. Jis didėjo lėčiau negu bendra apyvartoje esančių banknotų vertė – per tą patį laikotarpį ji didėjo vidutiniškai po 9 % per metus. Tai reiškia, kad dėl banknotų visoje euro zonoje kylantis likvidumo poreikis yra didesnis negu Eurosistemos grynojo finansinio turto sukeliamas likvidumo suteikimo poveikis. Paprastai tai ne bėda, jei tik grynasis finansinis turtas neviršija nustatytos maksimalios sumos. Likvidumo poreikis tenkinamas taikant pinigų politikos priemones – vykdant reguliarias refinansavimo operacijas arba struktūrines operacijas, pavyzdžiui, tiesioginius (vienakrypčius) pirkimus įgyvendinant pinigų politiką arba struktūrinius atvirkštinius sandorius.

Kas būtų, jei bendra grynojo finansinio turto suma viršytų nustatytą maksimalią sumą?

To niekada dar nebuvo ir vargu ar bus. ANFA yra vieningai pasiektas NCB ir ECB susitarimas ir visos jo šalys įsipareigojo jo laikytis. Be to, rizika, kad bendra grynojo finansinio turto suma būtų per didelė, mažinama dar ir tuo, kad nustatant grynojo finansinio turto viršutines ribas yra daromos konservatyvios prielaidos. Tai reiškia, kad net jei grynasis finansinis turtas būtų didesnis negu nustatyta maksimali suma ir todėl pinigų politikos operacijos būtų mažesnės, negu iš pradžių numatyta, pageidaujama struktūrinė likvidumo pozicija vis tiek greičiausiai būtų išlaikyta. Tokiu atveju pinigų politikos operacijos, ko gero, būtų mažesnės, negu pageidaujama, norint veiksmingai įgyvendinti pinigų politiką, tačiau tokia padėtis trumpuoju laikotarpiu nesukeltų rimtesnių problemų, o ECB imtųsi taisomųjų veiksmų. Jei prireiktų imtis taisomųjų veiksmų, Valdančioji taryba turi įvairių priemonių, kad užtikrintų, jog pinigų politikos operacijos būtų pakankamo dydžio. Pavyzdžiui, kalbant apie refinansavimo operacijų dydį, Valdančioji taryba galėtų vykdyti likvidumo mažinimo operacijas arba padidinti privalomųjų atsargų reikalavimus.

Kas būtų, jei kitų veiksnių, pavyzdžiui, banknotų kiekio, raida būtų kitokia, nei tikėtasi?

Kasmet pagal ANFA atliekami skaičiavimai grindžiami konservatyviomis prielaidomis. Todėl grynojo finansinio turto viršutinės ribos nustatomos su pakankamai didele atsarga apsidraudimui nuo netikėtų pokyčių. Pavyzdžiui, apskaičiuojant viršutines ribas kitiems metams daroma prielaida, kad apyvartoje esančių banknotų vertė visai nedidės, o išliks trečiąjį einamųjų metų ketvirtį buvusio vidutinio dydžio.

Kokiomis aplinkybėmis grynasis finansinis turtas galėtų trukdyti įgyvendinti pinigų politiką?

ANFA buvo sudarytas tam, kad grynojo finansinio turto dydis neviršytų sumos, kurią pasiekus būtų trukdoma įgyvendinti pinigų politiką. Jei vis dėlto grynasis finansinis turtas viršytų nustatytą bendrą maksimalią sumą, tai galėtų reikšti, kad pinigų politikos operacijos gali tapti pernelyg mažos, kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti pinigų politiką (kaip minėta pirmiau).

Tačiau svarbu ne tik grynojo finansinio turto dydis, bet ir jo sudėtis. Pavyzdžiui, jei būtų atlikti du vienas kito poveikį kompensuojantys sandoriai – pinigų politikos sandoris ir ne pinigų politikos sandoris (pvz., pirmasis būtų vertybinio popieriaus pirkimas, o antrasis – to paties vertybinio popieriaus pardavimas), tai galėtų pasiųsti prieštaringą žinią apie Eurosistemos pinigų politikos ketinimus ir sumažintų pinigų politikos veiksmingumą. Kitas pavyzdys – centrinių bankų sandoriai užsienio valiuta. Jie gali turėti poveikio valiutų kursams arba gali būti neteisingai suprasti kaip intervencijos valiutų rinkoje. Kad tokiais veiksmais nebūtų pakenkta pinigų politikai, ECB priėmė keletą ANFA papildančių priemonių, įskaitant ECB gaires dėl nacionalinių centrinių bankų vidaus turto ir įsipareigojimų valdymo operacijų (ECB/2014/9) ir ECB sprendimą dėl viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo antrinėse rinkose programos (ECB/2015/10). Pirmuoju dokumentu reguliuojamas NCB operacijų grynasis poveikis likvidumui, o antruoju, be kitų dalykų, ribojama konkrečių visuose Eurosistemos centrinių bankų portfeliuose laikomų vertybinių popierių, kuriuos galima įsigyti pagal viešojo sektoriaus turto pirkimo programą, suma.

Kaip užtikrinama, kad investavimo operacijomis nebūtų padarytas neigiamas poveikis pinigų politikos pozicijai?

Kaip minėta pirmiau, pagal ANFA susitarimą nustatoma maksimali NCB grynojo finansinio turto suma. Taip ribojamas ir NCB vykdomų su pinigų politika nesusijusių sandorių poveikis likvidumui. Antra, vykdydami su pinigų politika nesusijusius sandorius, NCB ir ECB veikia kaip instituciniai investuotojai. Kai NCB perka su pinigų politika nesusijusių portfelių, jie vadovaujasi panašiais kriterijais, kaip ir kiti instituciniai investuotojai, ir sprendimus priima nesiekdami pinigų politikos tikslų. Jie turi laikytis ANFA susitarime ir kitose atitinkamose gairėse nustatytų taisyklių. ECB reguliariai informuojamas apie 1) su pinigų politika nesusijusius NCB sandorius, kuriems kai kuriais atvejais reikia išankstinio ECB pritarimo, 2) NCB turtą ir įsipareigojimus ir 3) jų numatomą bei faktinį grynąjį finansinį turtą. Jei kurie nors iš tokių su pinigų politika nesusijusių sandorių trukdytų pinigų politikos pozicijai, ECB gali imtis taisomųjų veiksmų. Galiausiai, ECB valdančioji taryba gali priimti specifines, NCB privalomas priemones.

Kodėl informacija apie NCB turtą ir įsipareigojimus, nesusijusius su pinigų politika, laikoma paslaptyje?

Informacija apie NCB turtą ir įsipareigojimus, nesusijusius su pinigų politika, viešai skelbiama laikantis nacionalinės ir Europos teisės nuostatų. Pagal tokias nuostatas NCB patys sprendžia, ar reikia viešai skelbti informaciją apie jų su pinigų politika nesusijusį turtą ir įsipareigojimus ir apie jų su pinigų politika nesusijusių portfelių sudėtį. Dauguma NCB daugiau informacijos skelbia savo metinėse ataskaitose ar kituose leidiniuose, taip pat savo interneto svetainėse, kur parodo, pavyzdžiui, kiek jų turto sudaro valstybės ir ne valstybės skola. Kaip ir kiti investuotojai, NCB neatskleidžia tokios informacijos, kurią žinodami kiti investuotojai galėtų nuspėti jų investavimo planus.

Eurosistema neturi teisės viešai skelbti informacijos apie NCB turto ir įsipareigojimų, nesusijusių su pinigų politika, sudėtį.

Kodėl ANFA viešai skelbiamas dabar?

Eurosistemos centriniai bankai privalo vieningai nuspręsti, ar ANFA skelbti viešai. Anksčiau jų nuomonės šiuo klausimu nesutapo.

ECB yra įsipareigojęs didinti skaidrumą, todėl 2016 m. vasario 3 d. šis sprendimas buvo persvarstytas. Eurosistemos centriniai bankai vieningai sutarė, kad šiuo metu viešai paskelbus susitarimo tekstą ir aiškinamąjį dokumentą būtų geriau tenkinami Eurosistemos interesai. Taip žengtas dar vienas žingsnis link didesnio skaidrumo po to, kai 2014 m. buvo priimtas sprendimas skelbti ataskaitas apie posėdžius pinigų politikos klausimais ir 2015 m. priimtas ECB sprendimas skelbti Vykdomosios valdybos narių susitikimų tvarkaraščius.

Kaip užtikrinama, kad su pinigų politika nesusijusiais portfeliais nebūtų piktnaudžiaujama ir nebūtų vykdomas draudžiamas piniginis finansavimas?

ECB privalo stebėti, ar ECBS priklausantys centriniai bankai nepažeidžia piniginio finansavimo draudimo, kaip nustatyta Europos centrinių bankų sistemos ir ECB statute. Šio klausimo ANFA susitarimas nereglamentuoja. Jame aptariama tik struktūrinė likvidumo pozicija, kurią norima palaikyti pinigų politikos įgyvendinimo tikslais, ir nustatomas grynojo finansinio turto dydis. ANFA susitarimu nenustatoma nei su pinigų politika nesusijusio turto ir įsipareigojimų sudėtis, nei jų įsigijimo būdas.

Kad būtų galima stebėti, ar ECBS priklausantys NCB nepažeidžia piniginio finansavimo draudimo, jie privalo informuoti ECB apie savo turtą, o ECB stebi, ar NCB nefinansuoja valdžios sektoriaus supirkdami jo skolas pirminėje rinkoje. ECB stebi pirkimus ir antrinėje rinkoje. Tokių patikrinimų ir vertinimų rezultatai skelbiami ECB metinėse ataskaitose.

Kas nutiktų, jei piniginio finansavimo draudimo taisyklės būtų pažeistos?

Šis klausimas aptariamas ne ANFA, o Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 123 ir 124 straipsniuose (t. y. aukščiausiame Europos teisės akte). ECB valdančioji taryba nustatė taisykles visoms NCB investavimo operacijoms, siekdama užtikrinti, kad jas vykdant nebūtų pažeistas piniginio finansavimo draudimas. Pirminėje rinkoje pirkti valdžios sektoriaus skolą yra draudžiama, o apie antrinėje rinkoje vykdomus sandorius NCB privalo pranešti. ECB stebi, ar laikomasi piniginio finansavimo draudimo, ir šios stebėsenos rezultatus skelbia savo metinėse ataskaitose. Jei draudimas kada nors būtų pažeistas, ECB galėtų jį pažeidusiam NCB iškelti bylą Europos Teisingumo Teisme. Kol kas draudimas pažeistas nebuvo.