Kas yra ANFA?

2016 02 05 (atnaujinta 2019 11 15)

Tai yra susitarimas dėl grynojo finansinio turto (angl. Agreement on Net Financial Assets) (toliau – ANFA susitarimas) – euro zonos šalių nacionalinių centrinių bankų (NCB) ir Europos Centrinio Banko (ECB) (visi jie kartu sudaro Eurosistemą) susitarimas, kuriame nustatomas finansinio turto, kurį NCB laiko ir naudoja nacionaliniais tikslais, maksimalus dydis ir jo valdymo taisyklės. Toks NCB finansinis turtas gali būti susijęs su, pavyzdžiui, jų kapitalo ir pagal apskaitos principus sudarytų rezervų arba kitų konkrečių įsipareigojimų priešiniais, užsienio atsargomis ir darbuotojų pensijų fondais arba gali būti laikomas bendrais investavimo tikslais.

Finansinio turto laikymas ne pinigų politikos tikslais – neatsiejama Europos šalių centrinių bankų vykdomų funkcijų dalis. Ši praktika taikyta dar iki euro įvedimo. Kai buvo kuriama pinigų sąjunga, vyriausybės nusprendė, kad centralizuotai bus vykdomi tik tie centrinių bankų uždaviniai ir funkcijos, kurie būtini norint visoje euro zonoje įgyvendinti bendrą pinigų politiką, o NCB, kaip nepriklausomos institucijos, ir toliau vykdys nacionalinius uždavinius, jei tik tai netrukdys įgyvendinti bendros pinigų politikos.

Kitaip tariant, NCB yra finansiškai nepriklausomos institucijos, vykdančios ne tik pinigų politikos srities uždavinius, susijusius su Eurosistemos pagrindiniu tikslu – palaikyti kainų stabilumą, bet ir nacionalinius uždavinius. ANFA susitarimas buvo sudarytas siekiant apriboti grynojo finansinio turto, laikomo ne pinigų politikos, o nacionaliniais tikslais, dydį, kad šis turtas netrukdytų įgyvendinti pinigų politikos tikslų.

Kaip konkrečiai ANFA susitarimas veikia?

Kodėl apskritai nacionaliniai centriniai bankai (NCB) turi finansinio turto, kurio nenaudoja pinigų politikos tikslais?

Kiekvienas centrinis bankas turi turto, kurio nenaudoja pinigų politikai vykdyti. Euro zonoje pinigų politika nustatoma centralizuotai – ją visoms 19 euro zonos šalių nustato ECB valdančioji taryba. Kai buvo sukurta ekonominė ir pinigų sąjunga, vyriausybės Europos sutartyje nustatė, kad su pinigų politika susiję uždaviniai bus vykdomi Europos lygmeniu, o NCB bus – ir yra – leidžiama be pinigų politikos vykdyti ir nacionalinius uždavinius. Šis principas nustatytas ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 4 dalyje. Šiuo metu NCB turi turto, kuris nėra susijęs su pinigų politika ar Eurosistemos operacijomis užsienio valiuta, t. y. aukso ir užsienio valiutos atsargų, investicijų portfelių (pvz., darbuotojų pensijų fondai) ir turto, laikomo kaip klientų (pvz., užsienio šalių centrinių bankų ar valdžios sektoriaus) indėlių priešiniai. Be to, NCB turi ir įsipareigojimų, nesusijusių su pinigų politika, pavyzdžiui, pirmiau minėtų užsienio šalių centrinių bankų ar valdžios sektoriaus indėlių. NCB šiuos nacionalinius uždavinius gali vykdyti taip, kad savo veiksmais netrukdytų siekti Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) tikslų ir uždavinių, ypač pinigų politikos tikslų ir uždavinių. Kaip ir NCB, ECB irgi turi nuosavų lėšų portfelį, susijusį su kapitalu ir pagal apskaitos principus sudarytu rezervu, taip pat ir darbuotojų pensijų fondų portfelį.

NCB minėtus portfelius turėjo dar iki prisijungimo prie Eurosistemos, o už juos gautos įplaukos buvo įskaitomos kaip NCB finansinės pajamos. Sukūrus euro zoną buvo nuspręsta, kad ir šių portfelių lėšomis bus galima tenkinti euro zonos bankų sistemos likvidumo poreikius, nes į jas bus atsižvelgiama planuojant pinigų politikos operacijas. ECB valdančioji taryba laikėsi nuomonės, kad pinigų politikai nepakenks, jei šiuos portfelius ir toliau valdys (ne pinigų politikos tikslais) NCB ir jei šiems portfeliams bus leidžiama laikui bėgant didėti tuo pačiu (arba mažesniu) tempu negu banknotų poreikis ir bankų sistemai taikomi rezervų reikalavimai. Tačiau jei ne pinigų politikos tikslais laikomi portfeliai, atėmus ne pinigų politikos tikslais turimus įsipareigojimus, ilgą laiką didėtų sparčiau negu likvidumo poreikis, tai galėtų kelti pavojų pinigų politikai. Todėl ANFA susitarimas ir buvo sudarytas, t. y. suvaldyti ir apriboti tokį didėjimą.

Kas yra grynasis finansinis turtas?

Centrinių bankų balansuose yra turto, kuris nėra tiesiogiai naudojamas pinigų politikai vykdyti, o balanso įsipareigojimų dalyje yra  įsipareigojimų, tiesiogiai nesusijusių su pinigų politika. Šių dviejų pozicijų skirtumas ir yra grynasis finansinis turtas. Kaip visa tai atrodo balanse, parodyta toliau pateiktame pavyzdyje, paimtame iš ECB interneto svetainėje paskelbtos 2019 m. spalio 18 d. Eurosistemos savaitinės finansinės ataskaitos. Tiksli apibrėžtis pateikta ANFA susitarimo I priede.

Pavyzdyje matyti, kad balanso turto dalyje tokį finansinį turtą sudaro 1–4, 5.6, 6, 7.2, 8 ir 9 straipsniai, o įsipareigojimų dalyje – 2.5 ir 3–12 straipsniai (oranžinis fonas). Šių įsipareigojimų sumą atėmę iš išvardytų turto straipsnių sumos, gausime Eurosistemos grynojo finansinio turto dydį.

Kiek grynojo finansinio turto turi Eurosistema?

Nuo 2014 m. Eurosistemos grynasis finansinis turtas nuolat mažėjo ir 2019 m. spalio mėn. pabaigoje iš viso sudarė –186 mlrd. eurų. Šis skaičius neigiamas, nes Eurosistemos balanso įsipareigojimų dalis padidėjo daugiau negu turto dalis, ir šis padidėjimas nustelbė teigiamus turto dalies pokyčius. Pavyzdžiui, banknotai ir privalomosios atsargos nuo 2002 m. didėjo vidutiniškai 6,4 % per metus tempu.

Grynojo finansinio turto raida, palyginti su banknotų ir privalomųjų atsargų raida (mln. eurų)

Kas yra ANFA?

ANFA yra santrumpa anglų kalba, reiškianti susitarimą dėl grynojo finansinio turto (angl. Agreement on Net Financial Assets). Tai yra euro zonos šalių NCB ir ECB (visi jie kartu sudaro Eurosistemą) susitarimas, kuriame nustatomos finansinio turto, kurį NCB gali laikyti ir naudoti nacionaliniais tikslais, maksimalaus dydžio apskaičiavimo taisyklės.

Kodėl reikia riboti grynojo finansinio turto dydį?

ANFA susitarimu ribojamas nacionaliniams centriniams bankams leidžiamo turėti grynojo finansinio turto dydis, kad ECB valdančioji taryba galėtų visiškai kontroliuoti Eurosistemos balanso dydį ir taip užtikrinti veiksmingą pinigų politikos įgyvendinimą. Iki krizės veiksmingiausias būdas įgyvendinti pinigų politiką buvo užtikrinti, kad bankams reikėtų kreiptis į Eurosistemą dėl likvidumo. Eurosistemos dengiamas likvidumo trūkumas, dar vadinamas likvidumo deficitu, buvo pinigų politikos įgyvendinimo pagrindas. ANFA susitarimu buvo siekiama likvidumo trūkumą išsaugoti. Smogus finansų krizei, iškilo būtinybė bankams suteikti daugiau likvidumo, nei jiems iš tiesų reikėjo privalomųjų atsargų reikalavimams tenkinti. Tad bankų sistemoje šiuo metu yra ne likvidumo deficitas, o likvidumo perteklius. Tokiomis sąlygomis ANFA susitarimu saugomas nebe likvidumo deficitas, o užtikrinama, kad likvidumo perteklius nebūtų didesnis negu Valdančiosios tarybos laikomas tinkamu jos pinigų politikai įgyvendinti.

Ar ANFA susitarimas iš tiesų reiškia leidimą nacionaliniams centriniams bankams spausdinti kiek tik nori pinigų?

Ne, kaip tik atvirkščiai. ANFA susitarime nustatyta, kiek daugiausiai grynojo finansinio turto NCB gali turėti, kad jo su pinigų politika nesusijusio finansinio turto ir įsipareigojimų pokyčiai netrukdytų įgyvendinti Eurosistemos pinigų politikos.

Nuo ko priklauso pagal ANFA susitarimą nustatomas maksimalus grynojo finansinio turto dydis?

Didėjant bendrai apyvartoje esančių banknotų vertei ir privalomųjų atsargų, kurias bankai privalo laikyti centriniuose bankuose, dydžiui, kyla likvidumo poreikis, o jis tenkinamas Eurosistemai vykdant pinigų politikos operacijas ir iš NCB grynojo finansinio turto. Nustačius minimalią pinigų politikos operacijų apimtį, nustatomas maksimalus NCB grynojo finansinio turto dydis, kurio NCB negali viršyti. Jei ECB valdančioji taryba siekia likvidumo pertekliaus, ANFA susitarimu ribojamas NCB grynasis finansinis turtas, kad likvidumo perteklius neviršytų tam tikros ribos.

Kodėl ANFA susitarimu ribojamas NCB grynasis, o ne bendrasis finansinis turtas?

Kaskart į centrinio banko balansą įtraukus naujo turto, ta suma padidėja centrinio banko lėšos, arba likvidumas. Į balansą įtraukus įsipareigojimų, ta suma likvidumas sumažėja. Iš viso su pinigų politika nesusijusio turto atėmus visus su pinigų politika nesusijusius įsipareigojimus, sužinome, kiek likvidumo suteikė centrinis bankas, vykdydamas su pinigų politika nesusijusias operacijas. Norint veiksmingai įgyvendinti pinigų politiką, reikia riboti likvidumo, suteikto NCB vykdant su pinigų politika nesusijusias operacijas, dydį. Todėl, norint valdyti NCB operacijų poveikį likvidumo pozicijai, ribojamas ne bendrasis, o grynasis finansinis turtas.

Kaip apskaičiuojamas maksimalus grynojo finansinio turto dydis?

ECB valdančioji taryba kasmet nustato reikalingus pinigų politikos parametrus. Ji nustato, koks Eurosistemos likvidumo lygis yra tinkamas. Ji taip pat nustato privalomųjų atsargų normą ir su pinigų politika susijusių tiesioginių (vienakrypčių) sandorių portfelių dydį, kad jos pinigų politika būtų kuo veiksmingiau įgyvendinama. Be to, Valdančioji taryba atsižvelgia į apyvartoje esančių banknotų kiekio pokyčius. Kas liko – ir yra naujas maksimalus bendro Eurosistemos grynojo finansinio turto dydis.

Kaip visai Eurosistemai nustatytas maksimalus grynojo finansinio turto dydis paskirstomas nacionaliniams centriniams bankams?

Nustačius visos Eurosistemos grynojo finansinio turto maksimalų dydį, šis dydis paskirstomas pagal kiekvieno NCB dalį ECB kapitale, atsižvelgiant ir į kiekvieno NCB istorinę pradinę poziciją. Taip apskaičiuojama, kiek grynojo finansinio turto NCB gali turėti kitais metais. ANFA susitarimu nustatyta, kad jeigu NCB numato, kad jam tiek turto nereikės, nepanaudota šios teisės dalis gali būti laikinai perskirstoma kitiems NCB, pageidaujantiems turėti daugiau grynojo finansinio turto. Vėlgi, atliekant tokį perskirstymą atsižvelgiama į NCB dalis ECB kapitale. Per tokį perskirstymą nustatomos kiekvieno NCB grynojo finansinio turto viršutinės ribos. NCB turimo grynojo finansinio turto metinis vidurkis negali viršyti tam NCB nustatytos viršutinės ribos. Perskaičiavimai atliekami kasmet.

Koks išlygų poveikis?

Nuo išlygų gali priklausyti, kaip Eurosistemoje paskirstomas maksimalus grynojo finansinio turto dydis. Tačiau dėl išlygų pats maksimalus grynojo finansinio turto, kurį gali turėti visi Eurosistemos NCB kartu, dydis nesikeičia.

Išlygomis apibrėžiama, kokią mažiausią grynojo finansinio turto dalį gali turėti kiekvienas NCB. Kitaip tariant, kiekvienas NCB turi teisę turėti tam tikrą dalį maksimalaus visai Eurosistemai nustatyto grynojo finansinio turto dydžio. Ši dalis nustatoma pagal konkretaus NCB dalį ECB kapitale ir negali būti mažesnė negu tam NCB nustatyta išlyga, t. y. teisė turėti tam tikrą mažiausią sumą (ji gali būti didesnė negu suma, apskaičiuota pagal jo dalį ECB kapitale). Žinoma, jei kuriems nors NCB pagal išlygas priklauso teisė turėti daugiau grynojo finansinio turto negu jų dalis kapitale, kitų NCB grynojo finansinio turto dydis mažinamas tiek, kad nebūtų viršytas visai Eurosistemai nustatytas bendras grynojo finansinio turto dydis.

Išlygos yra trijų tipų:

  1. istorinė išlyga (nustatyta ANFA susitarimo III priede). Ja užtikrinama, kad NCB grynojo finansinio turto dydis nebūtų sumažintas tiek, kad taptų mažesnis negu jų istorinė pradinė pozicija;
  2. išlyga konkrečiam turtui. Ja saugomas tam tikras turtas (detalizuotas ANFA susitarimo IV priede), kurio NCB negali lengvai parduoti dėl sutartinių apribojimų ar kitų suvaržymų. Toks turtas – tai, pavyzdžiui, centrinio banko aukso atsargos pagal Centrinių bankų susitarimą dėl aukso;
  3. kintamoji išlyga. Ja laikui bėgant pagal maksimalaus Eurosistemos grynojo finansinio turto dydžio padidinimą arba sumažinimą koreguojama mažų NCB istorinė išlyga.

Iš šių trijų išlygų taikoma tik didžiausia.

Kas būtų, jei kuris nors ar keletas NCB nieko neinvestuotų arba investuotų mažiau negu jiems nustatytas maksimalus dydis? Ar jie galėtų nepanaudotą dalį perleisti kitiems NCB?

Jei kai kurie NCB planuoja turėti mažiau grynojo finansinio turto, negu jiems leidžiama, o kiti norėtų turėti daugiau, tuomet pirmųjų nepanaudota dalis perskirstoma pagal ANFA susitarime nustatytą centralizuotą mechanizmą. Perskirstymas vykdomas atliekant kasmetinę grynojo finansinio turto viršutinių ribų nustatymo procedūrą. Nepanaudota dalis perskirstoma laikinai, o nustatant kitų metų ribas yra perskaičiuojama. Toks perskirstymas neturi jokio poveikio visiems euro zonos NCB nustatytam bendram maksimaliam grynojo finansinio turto dydžiui, kurį nustato Valdančioji taryba, priimdama sprendimus dėl pinigų politikos.

Kodėl vieni NCB išnaudoja savo „kvotą“, o kiti ne?

Tai priklauso nuo pačių NCB sprendimų. Kai kuriose šalyse NCB vykdomoms su pinigų politika nesusijusioms investicijoms taikomi specifiniai teisiniai suvaržymai, kitose galioja teisinės nuostatos, pagal kurias NCB, įvykdę savo pinigų politikos uždavinius, privalo tenkinti savo akcininkų interesus. Be to, kai kurių NCB balansų įsipareigojimų dalyje yra dideli klientų ir (arba) valdžios sektoriaus indėliai, o tai turi įtakos jų su pinigų politika nesusijusių portfelių dydžiui.

Yra ir istorinė priežastis: iki euro įvedimo 1999 m. ne vienas Europos centrinis bankas laikė gana dideles užsienio valiutos atsargas, kad galėtų valdyti savo valiutos kursus, ypač kursą su Vokietijos marke. Panašiai buvo ir po 1999 m., kai prie euro zonos prisijungė naujos ES valstybės narės. Jų NCB iki prisijungimo prie Eurosistemos taip pat laikė gana dideles užsienio valiutos atsargas, kad valdytų savo valiutos kursą su euru. Dėl tokių skirtingų pradinių NCB pozicijų nemažai skyrėsi ir jų balansai, o šie skirtumai kai kuriais atvejais išliko dar ne vienus metus po jų šalių prisijungimo prie euro zonos.

Kas būtų, jei NCB viršytų jam nustatytą maksimalų grynojo finansinio turto dydį?

Jei kuris nors NCB nuolat viršytų jam nustatytą maksimalų grynojo finansinio turto dydį, tai galėtų trukdyti įgyvendinti pinigų politiką. Todėl ECB kasmet tikrina, ar NCB laikosi ANFA susitarimo nuostatų. Prireikus ECB valdančioji taryba, remdamasi ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 4 dalimi, gali uždrausti, suvaržyti arba apriboti NCB vykdomas ne pinigų politikos operacijas, jei jos trukdytų siekti ECBS tikslų ir uždavinių, tarp jų ir pinigų politikos tikslų ir uždavinių. Kol kas dar nebuvo atvejų, kad nustatytas maksimalus grynojo finansinio turto dydis būtų viršytas be pateisinamos priežasties.

Viršijimas būtų pateisinamas, jei, pavyzdžiui, reikėtų vykdyti tarptautinius įsipareigojimus Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) arba jei NCB turėtų savo šalies bankų sistemai suteikti skubios pagalbos likvidumui padidinti (pagal ANFA susitarimą, skubi pagalba likvidumui padidinti įskaičiuojama į grynąjį finansinį turtą). Jei taip nutinka, NCB privalo kuo greičiau sumažinti savo grynąjį finansinį turtą, kad vėl tenkintų ANFA susitarimo reikalavimus. Jei maksimalus dydis viršijamas dėl įsipareigojimų TVF, NCB privalo savo grynąjį finansinį turtą sumažinti per vienus metus.

Kas būtų, jei bendra visų NCB grynojo finansinio turto suma nesiektų nustatyto maksimalaus dydžio?

Tai, kad grynasis finansinis turtas nesiekia nustatyto maksimalaus dydžio, paprastai nėra bėda. Būtent taip šiuo metu ir yra. Nuo 2014 m. grynojo finansinio turto lygis mažėjo, o apyvartoje esančių banknotų – vis didėjo. Tai reiškia, kad dėl banknotų visoje euro zonoje kylantis likvidumo poreikis yra didesnis negu Eurosistemos grynojo finansinio turto sukeliamas likvidumo teikimo poveikis. Likvidumo poreikis tenkinamas taikant pinigų politikos priemones: vykdant reguliarias Eurosistemos refinansavimo operacijas arba struktūrines operacijas, pavyzdžiui, tiesioginius (vienakrypčius) pirkimus įgyvendinant pinigų politiką arba struktūrinius atvirkštinius sandorius.

Kas būtų, jei bendra grynojo finansinio turto suma viršytų nustatytą maksimalų dydį?

To dar niekada nebuvo ir vargu ar bus. ANFA yra vieningai pasiektas NCB ir ECB susitarimas ir visos jo šalys įsipareigojo jo laikytis. Be to, rizika, kad bendra grynojo finansinio turto suma būtų per didelė, mažinama dar ir tuo, kad nustatant grynojo finansinio turto viršutines ribas yra daromos konservatyvios prielaidos. Tai reiškia, kad net jei grynasis finansinis turtas būtų didesnis negu nustatytas maksimalus dydis ir todėl pinigų politikos operacijos būtų mažesnės, negu iš pradžių numatyta, pageidaujama struktūrinė likvidumo pozicija vis tiek greičiausiai būtų išlaikyta. Tokiu atveju pinigų politikos operacijos, ko gero, būtų mažesnės, negu pageidaujama, norint veiksmingai įgyvendinti pinigų politiką, tačiau tokia padėtis trumpuoju laikotarpiu nesukeltų rimtesnių problemų, o ECB imtųsi taisomųjų veiksmų. Jei prireiktų imtis taisomųjų veiksmų, Valdančioji taryba turi įvairių priemonių, kad užtikrintų, jog pinigų politikos operacijos būtų pakankamo dydžio. Pavyzdžiui, kalbant apie refinansavimo operacijų dydį, Valdančioji taryba galėtų vykdyti likvidumo mažinimo operacijas arba padidinti privalomųjų atsargų reikalavimus.

Kas būtų, jei kitų veiksnių, pavyzdžiui, banknotų, raida būtų kitokia, nei tikėtasi?

Kasmet pagal ANFA susitarimą atliekami skaičiavimai grindžiami konservatyviomis prielaidomis. Todėl grynojo finansinio turto viršutinės ribos nustatomos su pakankamai didele atsarga apsidraudimui nuo netikėtų pokyčių. Pavyzdžiui, apskaičiuojant viršutines ribas kitiems metams daroma prielaida, kad apyvartoje bankotų vidutiniškai bus tiek pat, kiek trečiąjį einamųjų metų ketvirtį.

Kokiomis aplinkybėmis grynasis finansinis turtas galėtų trukdyti įgyvendinti pinigų politiką?

Tam, kad grynasis finansinis turtas nebūtų kliūtis įgyvendinti pinigų politiką, ir buvo sudarytas ANFA susitarimas. Jei vis dėlto grynasis finansinis turtas viršytų nustatytą bendrą maksimalų dydį, tai galėtų reikšti, kad pinigų politikos operacijos gali tapti pernelyg mažos, kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti pinigų politiką (kaip minėta pirmiau).

Tačiau svarbu ne tik grynojo finansinio turto dydis, bet ir jo sudėtis. Pavyzdžiui, jei būtų atlikti du vienas kito poveikį kompensuojantys sandoriai – su pinigų politika susijęs sandoris ir su ja nesusijęs sandoris (pvz., pirmasis būtų vertybinio popieriaus pirkimas, o antrasis – to paties vertybinio popieriaus pardavimas), tai galėtų pasiųsti prieštaringą žinią apie Eurosistemos pinigų politikos ketinimus ir sumažintų pinigų politikos veiksmingumą. Kitas pavyzdys – centrinių bankų sandoriai užsienio valiuta. Jie gali turėti poveikio valiutų kursams arba gali būti neteisingai suprasti kaip intervencijos valiutų rinkoje. Kad tokiais veiksmais nebūtų pakenkta pinigų politikai, ECB priėmė keletą ANFA susitarimą papildančių priemonių, įskaitant ECB gaires dėl nacionalinių centrinių bankų vidaus turto ir įsipareigojimų valdymo operacijų (ECB/2019/7) (nauja redakcija) ir ECB sprendimą dėl viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo antrinėse rinkose programos (ECB/2015/10) (pakeitimai). Pirmuoju dokumentu reguliuojamas NCB operacijų grynasis poveikis likvidumui, o antruoju, be kitų dalykų, ribojama konkrečių visuose Eurosistemos centrinių bankų portfeliuose laikomų vertybinių popierių, kuriuos galima įsigyti pagal viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo programą, suma.

Kaip užtikrinama, kad investavimo operacijomis nebūtų padarytas neigiamas poveikis pinigų politikos pozicijai?

Kaip minėta pirmiau, pagal ANFA susitarimą nustatomas maksimalus NCB grynojo finansinio turto dydis. Taip ribojamas ir NCB vykdomų su pinigų politika nesusijusių sandorių poveikis likvidumui. Antra, su pinigų politika nesusijusius sandorius NCB ir ECB vykdo kaip instituciniai investuotojai. Kai NCB perka su pinigų politika nesusijusių portfelių, jie vadovaujasi panašiais kriterijais, kaip ir kiti instituciniai investuotojai, ir sprendimus priima nesiekdami pinigų politikos tikslų. Jie turi laikytis ANFA susitarime ir kitose atitinkamose gairėse nustatytų taisyklių. ECB reguliariai informuojamas apie 1) su pinigų politika nesusijusius NCB sandorius, kuriems kai kuriais atvejais reikia išankstinio ECB pritarimo, 2) NCB turtą ir įsipareigojimus ir 3) numatomą bei faktinį NCB grynąjį finansinį turtą. Jei kurie nors iš tokių su pinigų politika nesusijusių sandorių trukdytų pinigų politikos pozicijai, ECB gali imtis taisomųjų veiksmų. Galiausiai, ECB valdančioji taryba gali priimti specifines, NCB privalomas priemones.

Kodėl informacija apie NCB turtą ir įsipareigojimus, nesusijusius su pinigų politika, laikoma paslaptyje?

Visuomenės informavimui apie NCB turtą ir įsipareigojimus, nesusijusius su pinigų politika, taikomos nacionalinės ir Europos teisės nuostatos. Pagal tokias nuostatas NCB patys sprendžia, ar reikia viešai skelbti informaciją apie jų su pinigų politika nesusijusį turtą ir įsipareigojimus ir apie jų su pinigų politika nesusijusių portfelių sudėtį. Dauguma NCB daugiau informacijos skelbia savo metinėse ataskaitose ar kituose leidiniuose, taip pat savo interneto svetainėse, kur parodo, pavyzdžiui, kiek jų turto sudaro valstybės ir ne valstybės skola. Kaip ir kiti investuotojai, NCB neatskleidžia tokios informacijos, kurią žinodami kiti investuotojai galėtų nuspėti jų investavimo planus.

Eurosistema neturi teisės viešai skelbti informacijos apie NCB turto ir įsipareigojimų, nesusijusių su pinigų politika, sudėtį.

Kaip užtikrinama, kad prisidengiant su pinigų politika nesusijusiais portfeliais nebūtų vykdomas draudžiamas piniginis finansavimas?

ECB privalo stebėti, ar ECBS priklausantys centriniai bankai nepažeidžia piniginio finansavimo draudimo, kaip nustatyta Europos centrinių bankų sistemos ir ECB statute. Šio klausimo ANFA susitarimas nereglamentuoja. Jame aptariama tik struktūrinė likvidumo pozicija, kurią norima palaikyti pinigų politikos įgyvendinimo tikslais, ir nustatomas grynojo finansinio turto dydis. ANFA susitarimu nenustatoma nei su pinigų politika nesusijusio turto ir įsipareigojimų sudėtis, nei jų įsigijimo būdas.

Kad būtų galima stebėti, ar ECBS priklausantys NCB nepažeidžia piniginio finansavimo draudimo, jie privalo informuoti ECB apie savo turtą, o ECB stebi, ar NCB nefinansuoja valdžios sektoriaus supirkdami jo skolas pirminėje rinkoje. ECB stebi pirkimus ir antrinėje rinkoje. Tokių patikrinimų ir vertinimų rezultatai skelbiami ECB metinėse ataskaitose.

Kas būtų, jei piniginio finansavimo draudimo taisyklės būtų pažeistos?

Šis klausimas aptariamas ne ANFA susitarime, o Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 123 ir 124 straipsniuose (t. y. aukščiausio lygmens Europos teisės akte). ECB valdančioji taryba nustatė taisykles visoms NCB investavimo operacijoms, siekdama užtikrinti, kad jas vykdant nebūtų pažeistas piniginio finansavimo draudimas. Pirminėje rinkoje pirkti valdžios sektoriaus skolą yra draudžiama, o apie antrinėje rinkoje vykdomus sandorius NCB privalo pranešti. ECB stebi, ar laikomasi piniginio finansavimo draudimo, ir šios stebėsenos rezultatus skelbia savo metinėse ataskaitose.

Atnaujinimas: šis tekstas buvo atnaujintas 2019 m. lapkričio 15 d., atlikus eilinę ANFA susitarimo 2019 m. peržiūrą. Susitarimo peržiūra vykdoma bent kartą per penkerius metus.