EPS politikos sistema

Įvadas

Institucinė ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) sandara pagrįsta dvilype struktūra. Įvedus eurą, kompetencija vykdyti pinigų politiką ir valiutų kurso politiką buvo perkelta į euro zonos lygmenį, o ekonominės politikos vykdymas iš esmės toliau priklausė nacionalinės politikos formuotojų kompetencijai.

Toks pertvarkymas, kuris siekia 1992 m. Mastrichto sutartį, atliktas todėl, kad vykdant ekonominę, pavyzdžiui, fiskalinę ir struktūrinę politiką, dažnai būtina atsižvelgti į nacionalines ypatybes bei institucinę sistemą, ir todėl, kad dėl ekonominės politikos šalyse dažnai kyla daugiausia visuomenės ir politinių diskusijų. Manyta, kad tokia struktūra paskatins tam tikrą politinę nacionalinės politikos formuotojų konkurenciją, ir taip bus prisidėta atrandant geriausią patirtį, kuria vyriausybės tarpusavyje galėtų dalintis ir sekti (žr. ECB mėnesinio biuletenio straipsnius Institutional setting and workings of the euro area (2008 m.) ir The Economic policy framework in EMU (2001 m.).

Kita vertus, sukūrus ES bendrąją rinką, Europos šalių ekonomika tapo itin susijusi tarpusavyje. Ekonominė ir finansinė integracija euro zonoje dar labiau padidėjo įvedus bendrą valiutą. Atsižvelgiant į šią tarpusavio priklausomybę (ypač persiduodant poveikiui, t. y. kai vienos šalies politiniai sprendimai daro poveikį kitoms šalims), ekonominė politika turi būti koordinuojama ir prižiūrima pagal Europos sistemą. Be to, nekoordinuotos nacionalinės ekonominės politikos priemonės gali būti ne tokios veiksmingos, pasireiškus dideliam bendram sukrėtimui, kuris iš esmės panašiai paveiktų daugumą ar visas Europos šalis (pvz., ištikus ekonomikos ir finansų krizei). Bendra sistema Europoje taip pat reikalinga, nes pagal Sutartį šalių nacionalinė ekonominė politika privalo būti orientuota į stabilumą, kad būtų užtikrintas suderinamumas su bendra pinigų politika ir pagrindiniu jos tikslu – kainų stabilumu.

Vis dėlto kilus finansų ir ekonomikos krizei atsiskleidė pagrindinės silpnosios ekonomikos valdymo sistemos vietos. Ekonomikos valdymas buvo grindžiamas prielaida, kad šalys turės pakankamai paskatų „palaikyti tvarką savo namuose“ ir taip kone savaime bus prisidėta prie bendros euro zonos gerovės. Ekonominės politikos sprendimus Europos lygmeniu daugiausia ribojo tik nedideli suvaržymai, netgi tose srityse, kuriose turėjo būti taikomos griežtos taisyklės (iš esmės fiskalinėje politikoje – žr. toliau). Tarpusavio spaudimo, t. y. valstybių narių spaudimo vienos kitoms vykdyti patikimą ekonominę politiką, labai pasigesta Europos politinėse diskusijose. Be to, finansų rinkoms nepavyko tinkamai pritaikyti sankcijų.

Po euro įvedimo įgyta patirtis rodo, kad jau priartėta prie ribos, rodančios, ką galima pasiekti taip nuolaidžiai koordinuojant politiką – tiek rengiant, tiek įgyvendinant Europos taisykles bei rekomendacijas. Iš vienos euro zonos šalies į kitą smarkiai persiduodant vykdomos politikos poveikiui neabejotinai pasiteisina didesnis fiskalinės, struktūrinės ir finansų politikos koordinavimas, kuris galiausiai lemia visa apimančią ekonominę sąjungą, užtikrinančią sklandų EPS veikimą. Atsižvelgdamas į tai, ECB ragino žengti didelį žingsnį siekiant stiprinti institucinius EPS pamatus ir taip sustiprinti ekonominę sąjungą, kuri atitiktų ekonominės integracijos ir tarpusavio priklausomybės, pasiektos sukūrus pinigų sąjungą, lygį (žr. Reinforcing Economic Governance in the euro area).

EPS ekonominės politikos koordinavimo ir priežiūros priemonių apžvalga

Integruotos gairės

Sustiprėjus ES – ir ypač euro zonos – šalių ekonomikos tarpusavio ryšiams, Sutartyje reikalaujama, kad valstybės narės savo ekonominę politiką vertintų kaip bendro intereso reikalą ir ją koordinuotų ES Taryboje (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 121 straipsnis). Konkrečiau, Sutartyje (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 120 straipsnis) numatyta priimti bendros ekonominės politikos gaires, kuriose politikos formuotojams būtų išdėstytos rekomendacijos dėl makroekonominės ir struktūrinės politikos. Šios gairės, kurias ES Taryba priėmė pagal Komisijos rekomendaciją, pirmąjį EPS dešimtmetį buvo viena iš pagrindinių politikos koordinavimo priemonių.

Nuo 2005 m. bendros ekonominės politikos gairės buvo sujungtos su užimtumo gairėmis (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 148 straipsnis) ir tapo integruotomis gairėmis. Jas aukščiausiu politiniu lygmeniu patvirtino ES lyderiai pavasarį vykusiuose Europos Vadovų Tarybos susitikimuose ir atnaujino taip, kaip reikalaujama.

Strategija „Europa 2020“

Rinkos lankstumui didinti ir konkurencingumui skatinti ekonominės reformos prekių ir darbo rinkose yra nepaprastai svarbios siekiant, kad EPS veiktų sklandžiai. Tokiomis reformomis valstybėms narėms sudaromos sąlygos stiprinti potencialų augimą ir didinti užimtumą. Be to, padedama didinti produktyvumą bei konkurencingumą ir stiprinti jų ekonomikos atsparumą ekonominiams sukrėtimams. Struktūrinės reformos euro zonoje būtinos, nes valstybės narės nebegali naudotis pinigų politika ir valiutų kurso politika kaip nacionalinės politikos priemonėmis. Todėl vykdant struktūrines reformas taip pat labai svarbu vengti euro zonoje susidarančių disbalansų.

Atsižvelgdami į tai, ES lyderiai 2010 m. birželio mėn. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime priėmė strategiją „Europa 2020“. Tai yra Europos Sąjungos strategija, skirta kurti darbo vietas ir stiprinti augimą vykdant ekonomines ir socialines reformas, pakankamai dėmesio skiriant aplinkos apsaugos aspektams. Strategijoje, kurios pavadinime įvardytos trys ypatybės – pažangus, tvarus ir integracinis augimas, apibūdinami nacionaliniu ir ES lygmenimis vykdytini politikos veiksmai, kuriais siekiama sustiprinti Europos žmonių gerovę. Strategijos „Europa 2020“ siekiai išreikšti penkiais pagrindiniais ES lygmeniu siektinais tikslais, kurie susiję su užimtumu, moksliniais tyrimais ir inovacijomis, klimato kaita, švietimu ir kova su skurdu.

Pagal šią strategiją valstybės narės pristato integruotas gaires atitinkančias nacionalines metines reformų programas, kuriomis siekiama pašalinti šalims būdingas augimo stiprinimo ir užimtumo didinimo kliūtis. Valstybių narių pastangos remiamos ES lygmeniu pasitelkiant „pavyzdines iniciatyvas“ ir paramos politiką, kurios, pavyzdžiui, yra susijusios su bendrosios rinkos sukūrimu, mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimu ir paprastesniu ES bendrovių patekimu į pasaulio rinkas ec.europa.eu/europe2020/.

Strategija „Europa 2020“ yra Lisabonos strategijos tęsinys, o pastaroji buvo ne itin sėkminga iš esmės dėl to, kad valdymo priemonės buvo silpnos, nebuvo skirta pakankamai dėmesio ir trūko informacijos (žr. 2005 m. liepos mėn. ECB mėnesinio biuletenio straipsnį The Lisbon strategy – five years on). Strategija „Europa 2020“ siekiama panaikinti šiuos trūkumus, iš esmės suteikiant Europos Vadovų Tarybai didelius įgaliojimus vadovauti reformų darbotvarkės įgyvendinimui ir stiprinant valstybių narių reformų politikos priežiūrą.

Pertvarkyta ekonomikos valdymo sistema

Reaguodami į finansų ir ekonomikos krizę, 2011 m. Taryba ir Europos Parlamentas priėmė teisės aktų rinkinį, kuriuo siekiama sustiprinti ES ekonomikos valdymo sistemą (apie bendrą ECB vertinimą žr. 2011 m. kovo mėn. ECB mėnesinio biuletenio straipsnį The reform of economic governance in the euro area – essential elements).

Stabilumo ir augimo paktas

Kai valstybės finansai patikimi, lengviau pasiekti svarbius politikos tikslus, pavyzdžiui, stiprų ir tvarų augimą, ir taip skatinti darbo vietų kūrimą. Fiskalinė drausmė taip pat palengvina centrinio banko užduotį – palaikyti kainų stabilumą (žr. 2008 m. liepos mėn. ECB mėnesinio biuletenio straipsnį One monetary policy and many fiscal policies: ensuring a smooth functioning of EMU).

Dėl šių priežasčių Sutartyje reikalaujama, kad valstybės narės vengtų perviršinio deficito (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 126 straipsnis). Stabilumo ir augimo paktu, priimtu 1997 m., užtvirtinamos Sutarties nuostatos dėl fiskalinės drausmės, nustatant daugiašalės priežiūros procedūrą, susidedančią iš prevencinių ir taisomųjų priemonių (žr. Ten years of the Stability and Growth Pact).

Prevencinė funkcija grindžiama reguliaria nacionalinių viešųjų finansų priežiūra. Komisija ir ES Taryba kasmet įvertina stabilumo programas, kurias pateikė euro zonos narės, ir konvergencijos programas, kurias pateikė euro zonai nepriklausančios šalys. Šiose programose apžvelgiama ekonominė ir fiskalinė kiekvienos šalies pažanga ir nustatomas vidutinės trukmės fiskalinės politikos tikslas ir koregavimo planas, kaip pasiekti šį tikslą. Komisija gali iš anksto įspėti valstybę narę, kuriai kyla rizika dėl įsipareigojimų pagal Stabilumo ir augimo paktą nesilaikymo.

Pagal taisomąjį Stabilumo ir augimo pakto mechanizmą, valstybei narei nesilaikius savo įsipareigojimų, pradedama perviršinio deficito procedūra. ES Taryba priima atitinkamoms valstybėms narėms skirtas rekomendacijas, kuriose visų pirma nustatomas perviršinio deficito ištaisymo terminas. ES Taryba stebi, kaip įgyvendinamos jos rekomendacijos ir atšaukia sprendimą dėl perviršinio deficito, kai toks deficitas panaikinamas. Jei valstybei narei nepavyksta to įgyvendinti, yra numatyti tolesni etapai – nuo priežiūros stiprinimo ir didesnio informacijos atskleidimo iki finansinių sankcijų skyrimo. Tokia valstybė narė gali dalyvauti ES Taryboje vykstančiose diskusijose dėl reikalingų rekomendacijų, tačiau pagal Lisabonos sutartį, ji nebegali balsuoti.

Patirtis, įgyta po euro įvedimo, rodo, kad keliose valstybėse narėse pagal Stabilumo ir augimo pakto nuostatas nebuvo įtvirtintas pakankamas fiskalinės drausmės laipsnis. Nepaisydamos to ir neatsižvelgdamos į ECB konsultacijas, 2005 m. valstybės narės susitarė reformuoti Stabilumo ir augimo paktą nustatant dar lankstesnes procedūras. Prevencinės funkcijos atveju, įgyvendinus reformą, suteikta daugiau laisvės nustatant ir siekiant vidutinės trukmės fiskalinio stabilumo tikslo (žr. toliau). Taisomosios funkcijos atveju naujomis taisyklėmis suteikta daugiau laisvės nustatant perviršinį deficitą ir pailginti procedūriniai terminai (žr. ECB mėnesinio biuletenio straipsnį The Reform of the Stability and Growth Pact).

2011 m. padarius išvadas dėl finansų ir ekonomikos krizės, Stabilumo ir augimo paktas buvo dar kartą reformuotas kaip visos reformos dalis ekonomikos valdymui stiprinti. Viena svarbi paktą sustiprinusi naujovė yra ta, kad sprendimų priėmimo tvarka tapo automatiškesnė įvedus atvirkštinės kvalifikuotos balsų daugumos procedūrą: tam tikros Komisijos rekomendacijos turėtų būti priimtos, jei Taryba per tam tikrą laiką neatmes jų kvalifikuota balsų dauguma. Be to, daugiau dėmesio skirta valdžios sektoriaus skolos kriterijui ir ilgalaikiam valstybės finansų tvarumui. Kad valstybės narės laikytųsi reikalavimų, taip pat nustatytos anksčiau pradedamos taikyti ir laipsniuotos finansinės ir politinės sankcijos.

Nors šios priemonės yra žingsnis tinkama linkme, tokia reforma turėtų būti siekiama dar daugiau. Visų pirma ECB apgailestauja, kad vienas iš pagrindinių tokio didžiulio šuolio aspektų – automatiškesnis sprendimų priėmimas kuo dažniau taikant atvirkštinės kvalifikuotos daugumos balsavimą – įgyvendintas tik iš dalies.

Makroekonominės priežiūros sistema

Kaip vieną iš 2011 m. reformos ekonomikos valdymui stiprinti dalių Taryba ir Europos Parlamentas patvirtino naują makroekonominės priežiūros sistemą. Ši nauja priežiūros procedūra yra skirta makroekonominiams disbalansams ir mažėjančiam konkurencingumui nustatyti ir imtis priemonių tokiai padėčiai taisyti. Taigi ji papildys dabartinę šalių priežiūros tvarką, numatytą pagal strategiją „Europa 2020“, kurioje daugiausia dėmesio skiriama tvariam bei socialiai integruotam augimui ir užimtumui. Naujasis mechanizmas, kurį sudaro prevencinės ir taisomosios priemonės, bus taikomas visoms 27 ES valstybėms narėms.

Prevencinė funkcija pagrįsta įspėjimo mechanizmu, kuris skirtas nustatyti disbalansus ankstyvoje stadijoje. Konkrečiau kiekvieno Europos semestro pradžioje (žr. toliau) Komisija pagal makroekonominių rodiklių suvestinę vertins valstybių narių veiklos rezultatus, kad būtų aptikti makroekonominiai disbalansai arba nustatyta jų susidarymo rizika. Suvestinės rezultatai ir jų analizė bus skelbiami pranešime. Komisijai nustačius, kad yra valstybių narių, kurių rodikliai rodo susidariusius didelius makroekonominius disbalansus, ji atliks nuodugnią šių valstybių narių ekonominės, finansų bei viešųjų finansų raidos apžvalgą. Šiuo pagrindu Taryba gali priimti atitinkamai valstybei narei reikalingas rekomendacijas.

Jei atlikdama šią apžvalgą Komisija nustatys perviršinius makroekonominius disbalansus, ji gali pasiūlyti pradėti vadinamąją makroekonominių disbalansų procedūrą, atlikdama taisomąją makroekonominės priežiūros procedūros funkciją. Šaliai, kuriai taikoma perviršinio disbalanso procedūra, Taryba pateiks rekomendacijas dėl politikos, ir ši šalis savo ruožtu turės pateikti taisomųjų veiksmų planą, kuriame būtų išdėstytos nacionalinės politikos priemonės Tarybos rekomendacijai įgyvendinti. Komisija ir Taryba atidžiai stebės, kaip įgyvendinamas taisomųjų veiksmų planas atitinkamoje valstybėje narėje, ir šiame etape bus rengiami pranešimai apie pažangą ir atliekami priežiūros vizitai. Jei nebus laikomasi rekomendacijų, numatytas sankcijų mechanizmas, pagrįstas fiskalinės priežiūros perviršinio deficito procedūra.

ECB labai palankiai vertina naują makroekonominės priežiūros sistemą, kurioje panaikinta esminė EPS valdymo sistemos spraga. Vis dėlto dėl plačios naujojo mechanizmo taikymo srities, taip pat atsižvelgiant į naudojamus rodiklius, šio mechanizmo veiksmingumas ankstyvame etape naikinant disbalansus ir pažeidžiamas sritis neturėtų sumažėti.

Europos semestras

Nuo 2011 m. ES atliekama valstybių narių ekonominės politikos priežiūra organizuojama kasmet per Europos semestrą. Šis procesas, kuris vykdomas pirmąjį pusmetį, numatytas siekiant geriau suderinti ES fiskalinės ir ekonominės politikos priežiūrą, nes šių dviejų politikos krypčių priežiūra teisiškai toliau atskirta. Šiame procese vienu metu pagal integruotas gaires galima palyginti fiskalinę ir makroekonominę politiką, ir šiame etape tikimasi užtikrinti didesnį politikos krypties nustatymo ir atskaitomybės nuoseklumą skirtinguose priežiūros procesuose. Be to, pagal Europos semestrą, šalies priežiūra užbaigiama temine priežiūra, kurią atliekant vertinama pažanga, pasiekta vykdant bendresnes, pagal strategiją „Europa 2020“ nustatytas struktūrines reformas.

Vadinamasis nacionalinis semestras vyksta antrąjį pusmetį, kai valstybės narės parengia nacionalinius biudžetus ir įgyvendina per Europos semestrą nustatytas politikos priemones.

Nors dar anksti visapusiškai įvertinti Europos semestro veiksmingumą gerinant fiskalinės ir struktūrinės politikos veikimą valstybėse narėse, tokia sistema gali prisidėti siekiant labiau integruoto ir nuoseklesnio požiūrio į ekonominės politikos formavimą.

Paktas „Euro plius“

2011 m. kovo 11 d. vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime euro zonos lyderiai priėmė Paktą dėl euro. Paktu siekiama sustiprini ekonominį EPS ramstį, ekonominės politikos koordinavimą toliau plečiant iki sričių, kurios yra nacionalinė kompetencija, visų pirma susijusių su konkurencingumu, užimtumu ir ilgalaikiu viešųjų finansų tvarumu. Prie pakto taip pat gali prisijungti ir euro zonai nepriklausančios valstybės narės. Prie jo prisijungė Bulgarija, Danija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Rumunija, todėl paktas pervadintas paktu „Euro plius“.

Paktas grindžiamas dabartinėmis ekonominės politikos koordinavimo priemonėmis, visų pirma strategija „Europa 2020“, ir atitinka bendrosios rinkos principus. Dalyvaujančios valstybės narės yra įsipareigojusios ypač stengtis ir imtis konkrečių veiksmų, kurie būtų platesnio užmojo nei tie, dėl kurių susitarta. Šis paktas yra Europos semestro dalis, o nacionalinius įsipareigojimus kasmet peržiūri valstybių ar vyriausybių vadovai.

Ekonominės politikos koordinavimo euro zonos aspektas

Kadangi pinigų sąjungoje gali persiduoti didelis šalutinis poveikis (žr. anksčiau minėta), būtina, kad euro zonos šalys itin glaudžiai koordinuotų savo ekonominę politiką. Šis konkretus euro zonos aspektas pripažįstamas Lisabonos sutartyje, kurioje yra naujas skyrius, skirtas „specialiosioms nuostatoms valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro“. Protokole dėl euro grupės, kuris yra Sutarties priedas, aiškiai įvardijamas poreikis „plėtoti vis glaudesnį ekonominės politikos koordinavimą euro zonoje“, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos intensyvesniam ekonomikos augimui visoje Europos Sąjungoje.

Dėl šio konkretaus euro zonos aspekto Lisabonos sutartyje taip pat peržiūrėtos balsavimo procedūros dėl sprendimų priėmimo pagal Bendrąsias ekonominės politikos gaires ir Stabilumo ir augimo paktą. Kaip jau minėta, tik euro zonos šalys dalyvauja ES Tarybos balsavime dėl sprendimų, susijusių su euro zonos šalimis. Kad euro zonos šalims būtina itin griežtai laikytis sutartų taisyklių, taip pat įtvirtinta taisomosiose Stabilumo ir augimo pakto bei Perviršinio disbalanso procedūros priemonėse, o finansinės sankcijos numatytos tik euro zonos šalims.

Kitas euro zonos aspekto pavyzdys koordinuojant ekonominę politiką įtvirtintas fiskalinėje politikoje. Šioje srityje euro zonos šalys sutarė sustiprinti Euro grupės sistemos priežiūrą. O konkrečiau Euro grupė kasmet, įpusėjus laikotarpiui, euro zonos šalyse vykdo biudžeto politikos tinkamumo peržiūrą dar prieš tai, kai nacionalinių biudžetų projektai pateikiami svarstyti nacionaliniuose parlamentuose.

Viena iš pagrindinių 2008 m. spalio mėn. Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos (ECOFIN) išvadų, padarytų įvertinus pirmąjį euro įvedimo dešimtmetį buvo ta, kad konkurencingumo euro zonoje stebėsena turėtų būti dar visapusiškesnė. Euro grupė reguliariai peržiūri darbo rinką, konkurencingumo raidą ir makroekonominius disbalansus euro zonoje. Be to, naujos integruotos gairės, priimtos pagal strategiją „Europa 2020“, apima išsamias euro zonos nariams skirtas gaires, kuriose daugiausia dėmesio skiriama makroekonominiams disbalansams.

Tolesnė pažanga stiprinant ekonominės politikos koordinavimą euro zonos lygmeniu pasiekta 2011 m. spalio 26 d. aukščiausiojo lygio susitikime, kai euro zonos vadovai susitarė susitikti mažiausiai du kartus per metus „euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimuose“ ir juose apibrėžti strateginę ekonominės ir fiskalinės politikos kryptį euro zonoje, kad nacionalinėje politikoje būtų labiau atsižvelgiama į euro zonos aspektą. Jie taip pat įsipareigojo imtis papildomų, griežtesnių nei esami reikalavimai, priemonių, pavyzdžiui, (struktūrinio) biudžeto balanso taisyklių, kuriomis į nacionalinės – pageidautina į konstitucinio ar jam lygiaverčio lygio – teisės aktus perkeliamos Stabilumo ir augimo pakto nuostatos, priėmimas, konsultavimasis su Komisija ir kitomis euro zonos šalimis prieš priimant bet kokius didesnius fiskalinės ir ekonominės politikos reformų planus, kurių poveikis gali persiduoti į kitas šalis (žr. Euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimo pareiškimą)

Kadangi tvarkant euro zonos einamuosius reikalus Euro grupės, Komisijos ir ECB vaidmuo yra labai svarbus, bent kartą per mėnesį bus rengiami euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimo pirmininko, Komisijos pirmininko ir Euro grupės pirmininko susitikimai, kuriuose galės dalyvauti ECB pirmininkas. Trijų priežiūros agentūrų pirmininkai (žr. ECB vaidmuo pertvarkytoje finansų priežiūros sistemoje) bei EFSF/ESM vadovas gali dalyvauti ad hoc pagrindu.

Pagal naują, Lisabonos sutartimi įtvirtintą nuostatą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 136 straipsnio 1 dalis) euro zonos šalys gali taikyti priemones jų biudžetinės drausmės koordinavimui bei priežiūrai stiprinti ir nustatyti ekonominės politikos gaires, kad būtų užtikrintas tinkamas EPS veikimas. Tokios priemonės, kurios būtų teisiškai privalomos euro zonos šalyse, turi būti suderintos su kitomis politikos priemonėmis (pvz., integruotomis gairėmis ir Stabilumo ir augimo paktu). Euro zonos lyderiai pakvietė Komisiją pateikti pasiūlymus dėl šio straipsnio įgyvendinimo.

Krizių valdymas ir Europos stabilumo mechanizmas

2010 m. spalio 28–29 d. Europos Vadovų Taryba susitarė sukurti nuolatinį krizių valdymo mechanizmą finansiniam stabilumui visoje euro zonoje užtikrinti. Dėl būsimo Europos stabilumo mechanizmo (ESM) sukūrimo, kaip dalies išsamaus priemonių rinkinio krizei įveikti, oficialiai susitarta 2011 m. kovo 24–25 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime. Šis dokumentas buvo priimtas po nedidelio Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 136 straipsnio pakeitimo, kuriuo leista euro zonos šalims sukurti stabilumo mechanizmą, kuris pradės veikti, jei reikės, siekiant užtikrinti visos euro zonos stabilumą, o bet kokią finansinę paramą teikti tiktai griežtai laikantis sąlygų.

Europos stabilumo mechanizmas su 500 mlrd. eurų skolinimo pajėgumu turėtų įsigalioti ne vėliau kaip 2012 m. liepos mėn. ir manoma, kad jis pakeis tokias laikinas priemones, kaip Europos finansinio stabilumo fondas (EFSF) ir Europos finansinio stabilumo mechanizmas (EFSM), kurios buvo sukurtos 2010 m. gegužės 9 d. ECOFIN tarybai priėmus sprendimus teikti finansinę paramą valstybėms narėms, patiriančioms finansinių sunkumų.

EFSM buvo sukurtas kaip ES mechanizmas, kurio teisinis pagrindas yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 122 straipsnis, o EFSF buvo sukurtas kaip euro zonos mechanizmas, kurio teisinis pagrindas yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 122 straipsnis bei tarpvyriausybinis euro zonos šalių susitarimas. Abiejų mechanizmų bendras skolinimo pajėgumas – 500 mlrd. eurų.

2011 m. kovo 11 d. ir 2011 m. liepos 21 d. vykusiuose aukščiausiojo lygio susitikimuose euro zonos lyderiai susitarė lanksčiau taikyti EFSF ir būsimą ESM, leidžiant jiems veikti pagal prevencinę programą, lanksčiau finansuoti finansų įstaigų kapitalo restruktūrizavimą ir lanksčiau vykdyti intervencijas pirminėse ir antrinėse obligacijų rinkose.

Spalio 26 d. euro zonos valstybių ir vyriausybių vadovai susitarė maksimaliai padidinti turimus EFSF išteklius ir nepratęsti garantijų, kuriomis grindžiamas fondas, 1) užtikrinant naujos valstybių narių skolos kredito vertės didinimą, ir (arba) 2) pasitelkiant privačiųjų ir viešųjų finansų įstaigų ir investuotojų išteklių derinį, o tai galima atlikti pasitelkus specialiosios paskirties priemones. Be to, dar labiau sustiprinti EFSF išteklius galima dar glaudžiau bendradarbiaujant su TVF.

ECB dalyvauja tam tikruose EFSM, EFSF ir būsimo ESM operacijų etapuose.

Pirma, jis veiks kartu su Europos Komisija ir TVF ir vertins, ar visos euro zonos stabilumui nekyla rizika. ECB darbuotojai imsis griežtai analizuoti valdžios sektoriaus skolos tvarumą. EFSF ir ESM intervencijos į antrinę obligacijų rinką bus grindžiamos ECB pranešimu.

Į Europos Komisijos bei TVF ir finansinės paramos prašančios valstybės narės derybas dėl makroekonominio koregavimo programos ir programos įgyvendinimo stebėsenai ECB taip pat atsiųs technikos ekspertus (žr. 2011 m. liepos mėn. ECB mėnesinio biuletenio straipsnį The European Stability Mechanism).

2011 m. gruodžio mėn. ECB taip pat susitarė veikti kaip EFSF antrinės rinkos veiklos tarpininkas.