Kas yra valiutų apsikeitimo sandorių linijos?

2016 09 27

Valiutų apsikeitimo sandorių linija – tai dviejų centrinių bankų susitarimas keistis valiutomis. Kai kuriam nors centriniam bankui prireikia užsienio valiutos – paprastai tam, kad galėtų ja aprūpinti savo šalies komercinius bankus, – jis pagal tokį susitarimą gali jos gauti iš ją leidžiančio centrinio banko. Pavyzdžiui, pagal susitarimą su (JAV) Federalinio rezervo sistema dėl valiutų apsikeitimo ECB ir visi euro zonos nacionaliniai centriniai bankai (Eurosistema) iš Federalinio rezervo gali gauti JAV dolerių mainais už tokią pačią sumą eurais. Tokie susitarimai jau keliasdešimt metų taikomi kaip centrinių bankų pinigų politikos priemonė.

Kam reikalingos valiutų apsikeitimo sandorių linijos?

Iš pradžių apsikeitimo sandorių linijos centriniams bankams buvo reikalingos tam, kad jie galėtų finansuoti tam tikras rinkos intervencijas, tačiau pastaraisiais metais jos tapo svarbia priemone, padedančia išsaugoti finansinį stabilumą ir neleidžiančia įtampai rinkoje pakenkti realiajai ekonomikai. Pavyzdžiui, po 2007 m. ECB susitarimai dėl valiutų apsikeitimo daugiausia sudaryti tam, kad vidaus bankai prireikus galėtų apsirūpinti užsienio valiuta. Kai blogėja padėtis finansavimo kuria nors užsienio valiuta rinkose, kitos valiutos zonoje veikiantiems bankams darosi sunku finansuoti su ta valiuta susietą savo turtą, nes jie neturi galimybės skolintis tiesiogiai iš tą valiutą leidžiančio centrinio banko. Bet jei jų šalies centrinis bankas su tą valiutą leidžiančiu užsienio centriniu banku turi apsikeitimo sandorių liniją, tai pirmasis centrinis bankas gali aprūpinti savo šalies komercinius bankus reikalinga užsienio valiuta tam nenaudodamas savo užsienio atsargų. Pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo mėn. bankrutavus „Lehman Brothers“ ir kilus finansų krizei, finansavimo rinkos, pernelyg bijodamos rizikuoti, nustojo skolinti. Tokiomis aplinkybėmis euro zonos bankams tapo sunku gauti JAV dolerių, kad galėtų finansuoti savo JAV doleriais denominuotą turtą. Kad nesutriktų rinkos veikla, pavyzdžiui, kad bankams nereikėtų staiga parduoti turto, nes tai sukeltų ekstremalius kainų pokyčius, ECB ir Federalinis rezervas susitarė dėl valiutų apsikeitimo sandorių linijos, kuria naudodamasis ECB / Eurosistema gali JAV doleriais aprūpinti euro zonoje įsikūrusius bankus.

Su kuriais centriniais bankais ECB yra sudaręs valiutų apsikeitimo susitarimus?

2011 m. ECB, Anglijos bankas, Kanados bankas, Japonijos bankas, Federalinis rezervas ir Šveicarijos nacionalinis bankas susibūrė į apsikeitimo sandorių linijų tinklą, kad galėtų vieni iš kitų gauti reikalingos valiutos. Iki 2015 m. gruodžio mėn. apsikeitimo sandorių linijomis buvo naudotasi tik skolinantis JAV dolerių ir Šveicarijos frankų euro zonos bankų reikmėms.

Kilus finansų krizei, ECB sudarė susitarimus dėl eurų skolinimo Danijos, Latvijos, Vengrijos, Lenkijos ir Švedijos centriniams bankams.

Dar vėliau – 2013 m. – ECB sudarė valiutų apsikeitimo susitarimą su Kinija, atsižvelgdamas į vis didėjančią šios šalies sisteminę svarbą ir sparčiai augančius euro zonos ir Kinijos prekybinius ir investicinius santykius. Eurosistemai šis susitarimas reikalingas kaip garantas, kad euro zonos bankai Kinijos ženminbi juanių galės gauti net ir sutrikus rinkai.

Kaip valiutų apsikeitimo sandorių linijos veikia?

Kai euro zonos bankui prireikia JAV dolerių, pavyzdžiui, jei jo klientui reikia paskolos JAV doleriais, bankas paprastai jų skolinasi rinkoje. Bet jei rinkoje pasiskolinti per brangu arba neįmanoma, bankas gali kreiptis į nacionalinį centrinį banką. Tokiu atveju ECB parūpina dolerių pasinaudodamas savo susitarimu su Federaliniu rezervu dėl apsikeitimo valiutomis. ECB kartą per savaitę rengia aukcionus, per kuriuos euro zonos bankai gali nurodyti, kiek dolerių norėtų pasiskolinti už nustatytas palūkanas. Mainais už gautus dolerius jie ECB įkeičia aukštos kokybės turto, kurio vertė nustatoma pagal tuo metu galiojančias rinkos kainas (rinkos verte) ir sumažinama tam tikra suma (iš rinkos vertės išskaitoma dalimi, angl. haircut). Daugelis tokių susitarimų dėl valiutų apsikeitimo iš esmės veikia kaip apsauga ir jais niekada taip ir nebuvo pasinaudota. Laikydamasis savo bendros pozicijos užtikrinti gerą operacinę parengtį, ECB reguliariai testuoja savo pinigų politikos priemones ir įrankius norėdamas įsitikinti, kad prireikus juos bus galima lengvai ir saugiai panaudoti.