Menu

Kas yra valiutų apsikeitimo sandorių linijos?

2016 09 27 (atnaujinta 2020 04 22)

Valiutų apsikeitimo sandorių linija – tai dviejų centrinių bankų susitarimas keistis valiutomis. Kai vienam centriniam bankui prireikia užsienio valiutos – paprastai tam, kad galėtų ja aprūpinti savo šalies komercinius bankus, – jis pagal tokį susitarimą gali jos gauti iš ją leidžiančio centrinio banko. Pavyzdžiui, pagal susitarimą su JAV Federalinio rezervo sistema dėl valiutų apsikeitimo ECB ir visi euro zonos nacionaliniai centriniai bankai (Eurosistema) iš Federalinio rezervo gali gauti JAV dolerių mainais už tokią pačią sumą eurais. Tokie susitarimai jau keliasdešimt metų taikomi kaip centrinių bankų pinigų politikos priemonė.

Kam reikalingos valiutų apsikeitimo sandorių linijos?

Iš pradžių apsikeitimo sandorių linijos centriniams bankams buvo reikalingos tam, kad jie galėtų finansuoti tam tikras rinkos intervencijas, tačiau pastaraisiais metais jos tapo svarbia priemone, padedančia išsaugoti finansinį stabilumą ir neleidžiančia įtampai rinkoje pakenkti realiajai ekonomikai. Pavyzdžiui, po 2007 m. ECB susitarimai dėl valiutų apsikeitimo daugiausia sudaryti tam, kad vidaus bankai galėtų apsirūpinti užsienio valiuta. Kai blogėja padėtis finansavimo kuria nors užsienio valiuta rinkose, kitos valiutos zonoje veikiantiems bankams darosi sunku finansuoti su ta valiuta susietą savo turtą, nes jie neturi galimybės skolintis tiesiogiai iš tą valiutą leidžiančio centrinio banko. Bet jei jų šalies centrinis bankas turi apsikeitimo sandorių liniją su tą valiutą leidžiančiu užsienio centriniu banku, tai pirmasis centrinis bankas gali aprūpinti savo šalies komercinius bankus reikalinga užsienio valiuta nenaudodamas tam savo užsienio atsargų. Pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo mėn. bankrutavus „Lehman Brothers“ ir kilus finansų krizei, finansavimo rinkos, pernelyg bijodamos rizikuoti, nustojo skolinti. Tokiomis aplinkybėmis euro zonos bankams tapo sunku gauti JAV dolerių, kad galėtų finansuoti savo turtą, denominuotą JAV doleriais. Kad nesutriktų rinkos veikla, pavyzdžiui, kad bankams nereikėtų staiga parduoti turto, nes tai sukeltų ekstremalius kainų pokyčius, ECB ir Federalinis rezervas susitarė dėl valiutų apsikeitimo sandorių linijos, kuria naudodamasis ECB / Eurosistema gali JAV doleriais aprūpinti euro zonoje įsikūrusius bankus.

Su kuriais centriniais bankais ECB yra sudaręs valiutų apsikeitimo susitarimus?

2011 m. ECB, Anglijos bankas, Kanados bankas, Japonijos bankas, Federalinis rezervas ir Šveicarijos nacionalinis bankas susibūrė į apsikeitimo sandorių linijų tinklą, kad galėtų vieni iš kitų gauti reikalingos valiutos. Iki 2020 m. balandžio mėn. apsikeitimo sandorių linijomis buvo naudotasi skolinantis JAV dolerių ir Šveicarijos frankų euro zonos bankų reikmėms ir eurų Jungtinės Karalystės bankų reikmėms.

Po finansų krizės ECB sudarė susitarimus dėl eurų skolinimo Danijos ir Švedijos centriniams bankams ir laikinus susitarimus dėl eurų skolinimo Latvijos, Vengrijos ir Lenkijos centriniams bankams.

2013 m. ECB sudarė valiutų apsikeitimo susitarimą su Kinija, atsižvelgdamas į vis didėjančią šios šalies sisteminę svarbą ir sparčiai augančius euro zonos ir Kinijos prekybinius ir investicinius santykius. Eurosistemai šis susitarimas reikalingas kaip garantas euro zonos bankams, kad Kinijos ženminbi juanių bus galima gauti net ir sutrikus rinkai.

2020 m. ECB atnaujino valiutų apsikeitimo susitarimą su Danijos centriniu banku ir sudarė susitarimus dėl laikinų prevencinių valiutų apsikeitimo sandorių linijų su Kroatija ir Bulgarija.

Kaip valiutų apsikeitimo sandorių linijos veikia?

Paprastai, kai euro zonos bankui prireikia JAV dolerių, pavyzdžiui, paskolai JAV doleriais išduoti, jis jų skolinasi rinkoje. Bet jei rinkoje pasiskolinti per brangu arba neįmanoma, bankas gali kreiptis į nacionalinį centrinį banką. Tokiu atveju ECB parūpina dolerių pasinaudodamas savo susitarimu su Federaliniu rezervu dėl apsikeitimo valiutomis. ECB kasdien rengia vienos savaitės trukmės aukcionus ir kartą per savaitę siūlo 84 dienų trukmės operacijas. Euro zonos bankai gali nurodyti, kiek dolerių norėtų pasiskolinti už nustatytą palūkanų normą. Mainais už gautus dolerius jie ECB įkeičia aukštos kokybės turto, kurio vertė nustatoma pagal tuo metu galiojančias rinkos kainas (rinkos verte) ir sumažinama tam tikra suma (iš rinkos vertės išskaitoma dalimi, angl. haircut). Daugelis tokių susitarimų dėl valiutų apsikeitimo iš esmės veikia kaip apsauga ir jais niekada taip ir nebuvo pasinaudota. Laikydamasis savo bendros pozicijos užtikrinti gerą operacinę parengtį, ECB reguliariai testuoja savo pinigų politikos priemones ir įrankius, norėdamas įsitikinti, kad prireikus, juos bus galima lengvai ir saugiai panaudoti.

Atnaujinimas: čia pateikta informacija buvo atnaujinta ir papildyta 2020 m. balandžio 22 d.