Finansinis stabilumas ir makroprudencinė politika

Financial stability

ECB nuolat stebi padėtį euro zonos ir visos ES bankų sektoriuje, taip pat ir kituose finansų sektoriuose, kad nustatytų pažeidžiamas finansų sistemos vietas ir patikrintų jos atsparumą.

Šias funkcijas jis vykdo kartu su kitais Eurosistemos ir Europos centrinių bankų sistemos centriniais bankais.

Nustačius, kad finansų sistemoje gali kilti sisteminė rizika, imamasi makroprudencinės politikos priemonių. Pagrindinis makroprudencinės politikos uždavinys – išsaugoti finansinį stabilumą.

Finansinio stabilumo apibrėžtis

Finansinis stabilumas gali būti apibrėžiamas kaip padėtis, kai finansų sistema, apimanti finansų tarpininkus, rinkas ir rinkų infrastruktūras, yra pajėgi atlaikyti sukrėtimus ir įveikti finansinių disbalansų padarinius.

Dėl finansinio stabilumo sumažėja tikimybė, kad finansinio tarpininkavimo procesas sutriks tiek, kad bus neigiamai paveikta reali ekonominė veikla.

Trumpai apie finansinį stabilumą

Makroprudencinės politikos priemonėmis siekiama:

  • neleisti, kad dėl išorės veiksnių ir rinkos sutrikimų susidarytų pernelyg didelė rizika, ir taip išlyginti finansinį ciklą (laiko matmuo);
  • didinti finansų sektoriaus atsparumą ir riboti neigiamo poveikio išplitimą (tarpsektorinis matmuo);
  • skatinti finansinio reguliavimo srityje diegti sisteminį požiūrį ir taip rinkos dalyviams sukurti teisingas paskatas (struktūrinis matmuo).

Kontaktinės grupės

Bankų sektoriaus dialogas 
Kontaktinė grupė finansinio stabilumo klausimais

Pagrindiniai leidiniai