Kraštovaizdžio architektūra

Savaip interpretuodama tradicinę angliško sodo koncepciją, šveicarų įmonė Vogt Landscape Architects sukūrė įmantrų ECB naujosios būstinės kraštovaizdžio dizainą. Pagrindinis įkvėpimo šaltinis kuriant parko tipo teritoriją buvo Maino upė. Sode pasodinta daugiau kaip 700 (25 skirtingų rūšių) medžių. Nuotraukų galerija

Angliško sodo aplink ECB kūrimas

Pagrindinis angliško sodo principas – darna su aplinkiniu kraštovaizdžiu ir tobulas gamtos vaizdas, kurį perteikia tipiškas Anglijos kraštovaizdis. Pagal šį principą sukurta daugelis Londono parkų ir senovinių Anglijos dvarų sodų arba, pavyzdžiui, Englischer Garten Miunchene. Šį stilių iš kitų išskiria tai, kaip kraštovaizdžio architektai į savo projektą integruoja žmonių judėjimą ir nuolat besikeičiantį jų matomą vaizdą. Būtent šia koncepcija vadovavosi Vogt Landscape Architects architektai kurdami naujosios ECB būstinės kraštovaizdžio dizainą.

Pirmiausia kraštovaizdžio architektai nuodugniai išanalizavo teritoriją, kad kuo geriau susipažintų su jos ypatumais. Jie pastebėjo, kad akivaizdus jos ypatumas – rytinėje miesto dalyje ant Maino kranto esančio uosto Osthafen kaimynystė. Todėl buvo nuspręsta, kad vanduo bus pagrindinis ir ypatingas kraštovaizdžio dizaino elementas.

Upė – pagrindinis idėjų parkui šaltinis

Kalbant apie sodininkystės elementus, buvo siekiama išskirti tipinę natūralių salpų vietovę. Tipinė upės kraštovaizdžio topografija (su properšomis, plynaukštėmis, užutėkiais ir šlaitais) buvo perteikta geometrinėmis formomis. Rezultatas – parko teritorija, kurią sudaro Maino kontūrus atkartojantis stilizuotas upės kraštovaizdis, turgavietės pastatas, aukštybinis pastatas ir kitos svarbios konstrukcijos; kartu išsaugomos ir visos parko ypatybės. Augalija parinkta taip, kad ne tik pabrėžtų upės kraštovaizdžio tipiškumą, bet ir išsiskirtų iš aplinkos, todėl pasodinta ir paupiams būdingų, ir egzotiškų augalų, kurie tokioje aplinkoje atrodo neįprastai. Dauguma ten augančių medžių meta lapus, todėl žmonės gali stebėti metų laikų kaitą. Pievose su atokiai vienas nuo kito augančiais medžiais yra ir tankiai apsodintų miško tipo plotų, natūraliai susiformavusių gyvatvorių, paupiams būdingos augalijos ir upės slėnį atkartojančių medžių eilių.

Kalbant apie pėsčiųjų takus, kai kurie šaligatviai iškloti grindinio akmeninis ir įsilieja į asfaltuotas teritorijas arba žolę, taip išvengta aštrių kampų. Kai kurie akmenys yra iš tų laikų, kai Grossmarkthalle pastate dar veikė Frankfurto didmeninis turgus. Į kai kurias upės slėnio išlankas privežta tokioms vietovėms būdingų akmenų.

Frankfurto „žalieji plaučiai“

2012 m. lapkričio mėn. buvo pasodinti pirmieji ginkmedžiai – taip pradėta įgyvendinti kraštovaizdžio projektą. Kraštovaizdžio architektai sukūrė parką, kuris atrodo tarsi užaugęs savaime. Visgi, viskas buvo gerai apgalvota ir visi augalai buvo kruopščiai susodinti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie būtinas apsaugos priemones – sienas ir tvoras. Jos integruotos į kraštovaizdį ir žymi teritorijos ribą. Tačiau jos integruotos taip, kad, kiek įmanoma, žalioji erdvė nei iš vidaus, nei iš išorės neatrodytų kaip atitverta nuo išorės. Išorinė siena pastatyta iš medžiagų, derančių su žeme, todėl ji atrodo kaip parko tąsa. Tvora, kurios forma atkartoja kraštovaizdžio bangavimą, yra iš metalinių strypų, tarpai tarp kurių varijuoja nuo iš anksto nustatyto mažiausio iki didžiausio.

Kartu su kitais netoliese esančiais parkais, pavyzdžiui, vadinamąja Frankfurto žaliąja juosta (GrünGürtel), Mainuferpark (parko tipo teritorija palei Maino upę), šalia esančiais Hafenpark (neseniai pagal moto „sportas ir judėjimas“ sukurtu parku) ir Ostpark (Frankfurto rytų dalies parku) – naująjį ECB pastatą supantis kraštovaizdis taip pat prisideda prie Frankfurto „žaliųjų plaučių“ kūrimo.