Trumpai apie makroprudencinę politiką

2017 05 24

Ką reiškia „makroprudencinis“?

Priešdėlis „makro“ reiškia, kad politika arba veiksmai yra susiję su visa finansų sistema arba didele jos dalimi, o ne su pavienėmis finansų įstaigomis. Pastarosioms taikoma priežiūros ir reguliavimo politika yra vadinama mikroprudencine.

Kai kalbama apie iš anksto apgalvotą atsargumą, vartojamas terminas „prudencinis (-ė)“ („pagrįstas (-a) rizikos ribojimu“), vadinasi, prudencinė politika skatina imtis patikimų veiksmų ir prisiimti mažiau rizikos. Taigi makroprudencinė politika turėtų padėti užtikrinti, kad visi atsargiai vertintų riziką, galinčią tapti sistemine, t. y. susijusią su visa finansų sritimi.

Kas yra makroprudencinė politika ir kodėl ji reikalinga?

Makroprudencinės institucijos stebi finansų sistemą ir nustato riziką bei silpnąsias vietas. Įgyvendinant specialią politiką ribojamas šių veiksnių didėjimas ir plitimas finansų sistemoje.

Kitaip tariant, vykdant šią politiką siekiama riboti rizikos poveikį finansų sistemai, t. y. kad rizika netaptų sisteminė.

Jei taip vis dėlto atsitiktų, finansų sistemoje sutriktų sklandus būtinų finansinių produktų ir paslaugų teikimas. Sutrikimai gali būti tokie dideli, kad turėtų nemažą poveikį ekonomikos augimui ir žmonių gerovei.

Taip buvo nutikę per 2007 m. prasidėjusią finansų krizę – kai kuriose Europos šalyse prasidėjo recesija, nemažai bankų buvo priversti kreiptis pagalbos.

Trumpai tariant, makroprudencinė politika padeda siekti finansinio stabilumo. Jeigu finansų sistema yra stabili ir patikima, ją mažiau paveikia sukrėtimai ir yra lengviau išvengti blogiausių finansų krizės padarinių.

Sisteminę riziką galinčios sukelti rizikos pavyzdžiai

  • Turto kainos burbulo formavimasis. Kai turto, pavyzdžiui, namų, kaina gerokai viršija jo vertę, tikimybė, kad šios kainos gali staiga sumažėti, kelia įvairių grėsmių.
  • Bankų prisiimama pernelyg didelė rizika
  • Per didelis įmonių arba namų ūkių įsiskolinimas

Kokių veiksmų imasi institucijos, įgyvendindamos šią politiką?

Institucijos (dažnai – centriniai bankai) gali imtis įvairių veiksmų, kad tiesiogiai valdytų riziką.

Pavyzdžiui, finansų įstaigoms (paprastai – bankams) gali būti nustatomas reikalavimas turėti didesnį kapitalo rezervą, kad galėtų susitvarkyti nenumatytų įvykių ir sukrėtimų atveju. Tokio kapitalo rezervo dydis bėgant laikui gali kisti. Be to, kai kurių tipų įstaigos privalo turėti didesnį rezervą.

Tai ypač pasakytina apie sistemiškai svarbias įstaigas, nes jų žlugimas sukeltų rimtas pasekmes visoje finansų sistemoje.

Makroprudencinės politikos priemonėmis galima apriboti ir finansų įstaigų veiklą (nustatant hipotekinio skolinimo sąlygas ar kitaip).

Pavyzdžiui, atsižvelgiant į būsto kainą ar pirkėjo pajamas, gali būti ribojama suma, kurią būsto pirkėjas gali pasiskolinti. Tokie apribojimai padeda „atvėsinti“ nekilnojamojo turto rinką, kurioje sparčiai kyla būsto kainos ir dėl to didėja hipotekinės skolos.

Kokios yra makroprudencinės institucijos Europos Sąjungoje?

  • Europos Centrinis Bankas
  • Europos sisteminės rizikos valdyba
  • 28 valstybių narių nacionalinės paskirtosios institucijos (paprastai centriniai bankai arba finansinės priežiūros institucijos)

Apie finansų sistemą glaustai

Sąveikos tinklas

Finansų sistema gali būti apibūdinama kaip sudėtingas skirtingų veikėjų tarpusavio sąsajų ir sąveikos tinklas.

Bankai ir draudimo įmonės

Bankai ir draudimo įmonės veikia kaip tarpininkai, nes norinčiųjų skolinti ar investuoti lėšas nukreipia norintiems skolintis.

Rinkos

Finansų rinkos, pavyzdžiui, obligacijų ir pinigų rinkos, taip pat yra ta vieta, kur susitinka norintieji skolinti ir skolintis.

Mokėjimo sistemos

Na o mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos, kurios yra tarsi finansų rinkų transporto sistema, užtikrina saugų pinigų ir finansinio turto srautą.