Į lietuvių kalbą išversti ne visi šio Pranešimo apie konvergenciją skyriai. Visą pranešimą anglų kalba skaitykite ECB interneto svetainėje.

1 Įžanga

Euras jau įvestas 21 iš 27 ES valstybių narių. Šiame pranešime vertinamos penkios iš šešių valstybių narių, kurios dar nėra įsivedusios bendrosios valiutos, – Čekija, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Švedija. Pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) šios šalys yra įsipareigojusios įsivesti eurą, o tai reiškia, kad jos privalo siekti įvykdyti visus konvergencijos kriterijus^[1]. Šeštoji valstybė narė, Danija, turi specialų statusą, todėl šiame pranešime nevertinama^[2].

Rengdamas šį pranešimą, ECB vykdo Sutarties 140 straipsnyje jam nustatytą reikalavimą. 140 straipsnyje nurodyta, kad ECB ir Europos Komisija ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu privalo pranešti ES Tarybai „apie pažangą, padarytą valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis, vykdant savo įsipareigojimus ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti“. Šiame pranešime apžvelgiamos penkios šalys reguliariai vertinamos kas dvejus metus. Europos Komisija taip pat parengė pranešimą, todėl tuo pat metu ES Tarybai pateikiami du pranešimai.

Šiame pranešime ECB taiko tą pačią sistemą kaip ir ankstesniuose savo pranešimuose apie konvergenciją. ECB vertina, ar minėtos penkios šalys pasiekė aukštą tvarios ekonominės konvergencijos lygį, ar nacionalinės teisės aktai suderinti su Sutartimi ir Protokolu dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto (toliau – ECBS statutas) ir ar įvykdyti teisės aktų reikalavimai, kad atitinkamas nacionalinis centrinis bankas (NCB) galėtų tapti neatskiriama Eurosistemos dalimi.

Ekonominės konvergencijos proceso vertinimas labai priklauso nuo pagrindinių statistinių duomenų kokybės ir vientisumo. Rengiant ir teikiant statistinius duomenis, neturi būti vadovaujamasi politiniais motyvais ir negali būti daromas politinis spaudimas. ES valstybės narės raginamos teikti aukštą prioritetą savo statistinių duomenų kokybei ir vientisumui, užtikrinti, kad rengiant statistinius duomenis jų sistemose būtų naudojamos tinkamos priemonės duomenims sutikrinti ir subalansuoti ir taikyti minimaliuosius statistikos srities standartus. Šie standartai yra nepaprastai svarbūs siekiant įtvirtinti nacionalinių statistikos institucijų nepriklausomumą, vientisumą bei atskaitomybę ir skatinti pasitikėjimą valdžios sektoriaus finansų statistikos kokybe (žr. 6 skyrių).

Nuo 2014 m. lapkričio 4 d. kiekviena ES valstybė narė, kuriai panaikinamos išimtys, privalo prisijungti prie Bendro priežiūros mechanizmo (BPM) ne vėliau kaip euro įsivedimo dieną^[3]. Nuo tos dienos tai šaliai pradedamos taikyti visos su BPM susijusios teisės ir pareigos. Todėl itin svarbu, kad būtų atlikti būtini parengiamieji darbai. Ypač pažymėtina, kad atliekamas išsamus kiekvienos valstybės narės, prisijungiančios prie euro zonos ir prie BPM, bankų sistemos vertinimas^[4].

Šio pranešimo struktūra: 2 skyriuje aprašoma ekonominės ir teisinės konvergencijos analizės sistema. 3 skyriuje apžvelgiami pagrindiniai ekonominės konvergencijos aspektai. 4 skyriuje pateikiamos valstybių vertinimo santraukos, o jose – esminiai ekonominės ir teisinės konvergencijos analizės rezultatai. 5 skyriuje pateikiama išsamesnė ekonominės konvergencijos būklės kiekvienoje iš penkių vertinamų ES valstybių narių analizė. 6 skyriuje apžvelgiami konvergencijos rodikliai ir juos rengiant taikyta statistikos metodika. Galiausiai 7 skyriuje analizuojama, kaip kiekvienos iš šių valstybių narių nacionalinės teisės aktai, tarp jų ir nacionalinių centrinių bankų įstatymai, atitinka Sutarties 130 ir 131 straipsnius.

2 Analizės pagrindas

2.1 Ekonominė konvergencija

Norėdamas įvertinti ekonominės konvergencijos būklę ES valstybėse narėse, siekiančiose įsivesti eurą, ECB taiko bendrą analizės sistemą. Ši bendra sistema, kurią Europos pinigų institutas (EPI) ir ECB nuosekliai taiko visuose savo pranešimuose apie konvergenciją, grindžiama, pirma, Sutarties nuostatomis ir tuo, kaip jas taiko ECB vertindamas kainų pokyčius, fiskalinį balansą ir skolos rodiklius, valiutos keitimo kursą ir ilgalaikes palūkanų normas bei kitus ekonominei integracijai ir konvergencijai svarbius veiksnius. Antra, sistema grindžiama daugeliu papildomų retrospektyvių ir į ateitį orientuotų ekonominių rodiklių, laikomų naudingais konvergencijos tvarumui išsamiau įvertinti. Laikui bėgant kai kurie šios sistemos elementai buvo išplėsti. Valstybės narės patikrinimas pagal visus šiuos veiksnius suteikia svarbios informacijos, kuri padeda užtikrinti jos integraciją į euro zoną be didesnių sunkumų. Toliau pateiktuose 1–5 intarpuose apibrėžiamos teisinės nuostatos ir nurodomos metodinės detalės, kaip ECB šias nuostatas taiko.

Siekiant užtikrinti tęstinumą ir vienodą traktavimą, šis pranešimas apie konvergenciją parengtas remiantis ECB anksčiau paskelbtų pranešimų principais. Taikydamas konvergencijos kriterijus, ECB (prieš tai – EPI) vadovaujasi keletu pagrindinių principų. Pirma, individualūs kriterijai aiškinami tiksliai ir taikomi griežtai. Šio principo loginis pagrindas yra tai, kad svarbiausias kriterijų tikslas – užtikrinti, jog euro zonoje galėtų dalyvauti tik tos valstybės narės, kurių ekonominė būklė yra palanki kainų stabilumui ir euro zonos vientisumui palaikyti. Antra, konvergencijos kriterijai yra suderintų ir integruotų reikalavimų rinkinys ir jie visi turi būti įgyvendinti. Sutartyje šie kriterijai yra lygiaverčiai ir nėra taikomi hierarchiniu principu. Trečia, konvergencijos kriterijai turi būti įgyvendinti vadovaujantis faktiniais duomenimis, o ne prognozėmis. Ketvirta, konvergencijos kriterijai turi būti taikomi nuosekliai, skaidriai ir paprastai. Be to, vertinant atitiktį konvergencijos kriterijams, labai svarbus veiksnys yra tvarumas, nes konvergencija turi būti ilgalaikė, o ne pasiekta tik tam tikru laiko momentu. Todėl, vertinant valstybę, išsamiai išnagrinėjamas jos konvergencijos tvarumas.

Atsižvelgiant į tai, atitinkamos šalies ekonomikos raida apžvelgiama įvertinant praeities, dažniausiai – paskutinių dešimties metų, duomenis. Kadangi tai padeda geriau nustatyti, kiek dabartinę pažangą lėmė realūs struktūriniai pokyčiai, tai kartu turėtų padėti geriau įvertinti ekonominės konvergencijos tvarumą.

Be to, tinkamai atsižvelgiama ir į ateities perspektyvą. Todėl ypač daug dėmesio skiriama tam faktui, kad palankios ekonomikos raidos tvarumas iš esmės priklauso nuo tinkamų ir ilgalaikių politikos priemonių, taikomų sprendžiant esamas ir būsimas problemas. Veiksmingas valdymas, patikimos institucijos ir tvarūs viešieji finansai taip pat yra labai svarbūs palaikant kainų stabilumą ir tvarų gamybos augimą vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais. Apskritai pabrėžiama, kad, norint užtikrinti ekonominės konvergencijos tvarumą, reikalinga ne tik gera pradžia, patikimos institucijos bei rinkų atsparumas sukrėtimams, bet ir tinkama ekonominė politika vėliau, jau įvedus eurą.

Galutinė statistikos duomenų įtraukimo šiam pranešimui apie konvergenciją parengti diena – 2026 m. birželio 17 d. Statistinius duomenis, naudotus taikant konvergencijos kriterijus, pateikė Europos Komisija (žr. 6 skyrių, taip pat statistines lenteles ir paveikslus), valiutų kursų ir ilgalaikių palūkanų normų atveju bendradarbiaudama su ECB. Suderinus su Komisija, kainų stabilumo ir ilgalaikių palūkanų normų rodiklių ataskaitinis laikotarpis yra nuo 2025 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn. Valiutų kursų ataskaitinis laikotarpis – nuo 2024 m. birželio 18 d. iki 2026 m. birželio 17 d. Praeities duomenys apie fiskalines pozicijas apima laikotarpį iki 2025 m. Taip pat atsižvelgta į įvairiuose šaltiniuose pateikiamas prognozes ir kitą informaciją, kuri laikoma svarbia konvergencijos tvarumui vertinti atsižvelgiant į ateities perspektyvas. Šiame pranešime taip pat atsižvelgiama į Komisijos 2026 m. pavasario ekonominę prognozę ir jos 2026 m. įspėjimo mechanizmo ataskaitą, paskelbtas atitinkamai 2026 m. gegužės 21 d. ir 2025 m. lapkričio 25 d. ECB bendroji taryba šį pranešimą patvirtino 2026 m. birželio 19 d. ECB bendroji taryba patvirtino šį Pranešimą apie konvergenciją 2026 m. birželio 19 d.

Šiame pranešime apie konvergenciją taip pat nagrinėjamas karo Artimuosiuose Rytuose poveikis konvergencijos vertinimui. Pastaruoju metu padidėjusi geopolitinė įtampa prisidėjo prie didesnio neapibrėžtumo, be kita ko, dėl galimo poveikio energijos rinkoms, prekybos keliams ir pasaulinėms finansavimo sąlygoms. Nors pirminį poveikį jau rodo infliacijos raida ir pasitikėjimo rodikliai, karo ekonominis poveikis priklausys nuo energijos kainų sukrėtimo intensyvumo ir nuo jo sukelto netiesioginio bei antrinio poveikio masto. Šalys, kurių energetinė priklausomybė yra didesnė ir kurios palaiko glaudesnius prekybos ryšius su Artimaisiais Rytais, gali nukentėti labiau nei kitos. Poveikis taip pat priklausys nuo makroekonominės aplinkos ir atskirų šalių politikos priemonių, todėl būsimos konvergencijos vertinimą gaubia didesnis negu įprastai neapibrėžtumas.

Kainų raidą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, aprašoma 1 intarpe.

Vidutinė 12 mėn. infliacija pagal SVKI ataskaitiniu laikotarpiu (nuo 2025 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn.) vertinama pagal paskutinių dešimties metų šalies ekonominio aktyvumo rezultatus, atsižvelgiant į kainų stabilumą. Taip atsiranda galimybė daug išsamiau ištirti vertinamos šalies kainų raidos tvarumą. Dėmesys skiriamas pinigų politikos krypčiai, ypač tam, ar pinigų politikos institucijos visų pirma siekia įgyvendinti ir palaikyti kainų stabilumą, taip pat tam, ar kitos ekonominės politikos sritys prisideda įgyvendinant šį tikslą. Be to, įvertinamas ir makroekonominės aplinkos poveikis kainų stabilumo siekiui. Kainų raida analizuojama atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos sąlygas, sutelkiant dėmesį į tokius veiksnius kaip vienetinės darbo sąnaudos ir importo kainos. Galiausiai atsižvelgiama į kitų svarbių kainų indeksų raidos tendencijas. Vertinant ateities perspektyvas, pateikiama kelerių artimiausių metų galimos infliacijos raidos apžvalga, į kurią įtraukiamos ir pagrindinių tarptautinių organizacijų bei rinkos dalyvių prognozės. Be to, aptariami instituciniai ir struktūriniai aspektai, kurie, įsivedus eurą, yra svarbūs norint palaikyti kainų stabilumui palankią aplinką.

Fiskalinę raidą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, taip pat su tuo susiję procedūriniai klausimai aprašomi 2 intarpe.

Dėl viešųjų finansų tvarumo pažymėtina, kad vertinamos šalies 2025 m. rezultatai lyginami su pastarųjų dešimties metų rezultatais. Pirma, analizuojamas deficito rodiklio pokytis. Būtina prisiminti, kad šalies metinio deficito rodiklio pokyčiui paprastai turi įtakos daug įvairių veiksnių. Šie veiksniai skirstomi į ciklinius veiksnius, rodančius, kaip deficitą veikia ekonomikos ciklo pokyčiai, ir į neciklinius veiksnius, dažnai naudojamus struktūriniams ar ilgalaikiams fiskalinės politikos koregavimams parodyti. Tačiau tai nereiškia, kad, remiantis tokiais šiame pranešime skaičiais išreikštais necikliniais veiksniais, galima visiškai paaiškinti fiskalinės pozicijos struktūrinį pokytį, nes jiems įtakos turi politinės priemonės ir specialūs veiksniai – jų abiejų poveikis biudžeto balansui yra trumpalaikis.

Toliau nagrinėjami per aptariamą laikotarpį įvykę valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykio pokyčiai ir juos lemiantys veiksniai. Šie veiksniai yra skirtumas tarp nominaliojo BVP augimo ir palūkanų normų, pirminio balanso bei deficito ir skolos santykio koregavimas. Toks požiūris gali suteikti papildomos informacijos apie tai, kaip makroekonominė aplinka, ypač augimo ir palūkanų normų derinys, paveikė skolos raidą. Be to, analizuojama valdžios sektoriaus skolos struktūra, ypač daug dėmesio skiriant trumpalaikei skolai ir skolai užsienio valiuta bei jų pokyčiams. Lyginant šią skolą su esamu skolos ir BVP santykio dydžiu, galima nustatyti fiskalinių balansų jautrumą valiutų kursų ir palūkanų normų pokyčiams.

2024 m. įsigaliojus pakeistam Stabilumo ir augimo paktui, pradėtos taikyti naujos taisyklės dėl skola grindžiamos PDP pradėjimo. Deficitu grindžiamos PDP pradėjimo taisyklės iš esmės nesikeičia, o skola grindžiamos PDP pradėjimo taisyklės buvo pakeistos, kaip aprašyta 2 intarpe. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ES Tarybos nustatyti grynųjų išlaidų planai apima fiskalines strategijas tik nuo 2025 m., iki 2026 m. nebuvo pradėtos jokios su skola susijusios PDP.

Stabilumo ir augimo pakto bendroji nukrypti leidžianti išlyga buvo taikoma 2020–2023 m., o 2025 m. balandžio mėn. ES Taryba inicijavo suderintą prašymą pradėti taikyti nacionalinę nukrypti leidžiančią išlygą. Bendrosios nukrypti leidžiančios išlygos taikymas leido valstybėms narėms nukrypti nuo įprastai taikomų biudžeto reikalavimų, kad pagal Stabilumo ir augimo paktą būtų lengviau įgyvendinti būtinas politikos derinimo priemones, susijusias su pandemija ir Rusijos karu prieš Ukrainą. 2025 m. kovo 19 d. Europos Komisija pasiūlė suderintai taikyti nacionalinę nukrypti leidžiančią išlygą, kad šalys galėtų nukrypti nuo patvirtinto grynųjų išlaidų plano ir sukurtų papildomą biudžeto erdvę didesnėms gynybos išlaidoms. Visų pirma Komisija teigė, kad „Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą ir jo keliama grėsmė Europos saugumui yra išskirtinės, nuo valstybių narių nepriklausančios aplinkybės, kurios daro didelį poveikį valstybių narių viešiesiems finansams, nes dėl jų patiriamos didesnės gynybos išlaidos ir (arba) jas planuojama didinti“^[11]. 2025 m. balandžio 30 d. Taryba paskelbė pareiškimą dėl savo suderinto prašymo pradėti taikyti nacionalinę nukrypti leidžiančią išlygą^[12]. Galutinę duomenų įtraukimo į šį pranešimą dieną Taryba buvo leidusi šią išlygą taikyti septyniolikai valstybių narių, įskaitant tris šiame pranešime vertinamas šalis (Čekiją, Vengriją ir Lenkiją). Ši išlyga apima ketverių metų laikotarpį ir suteikia ne didesnį kaip 1,5 % BVP lankstumą.

Vertinant ateities perspektyvą, atsižvelgiama į naujausias Europos Komisijos prognozes 2026–2027 m. ir ilgalaikės skolos tvarumo problemų įvertinimą. Visų pirma, įvertinamos biudžeto balanso ir skolos ir BVP santykio perspektyvos, kurias lemia dabartinė fiskalinė politika. Be to, pabrėžiami ilgalaikiai iššūkiai, susiję su biudžeto būklės tvarumu, ir konsolidavimo plačiu mastu galimybės, ypač susijusios su valstybės nefinansuojamomis pensijų sistemomis dėl demografinių pokyčių, ir nenumatytais vyriausybių įsipareigojimais. Pagal naująsias taisykles, šalių vidutinės trukmės biudžeto planai pateikiami jų nacionaliniuose fiskaliniuose struktūriniuose planuose, kuriuos jos skelbia nuo 2024 m. rudens. Šiuose planuose pristatoma ne mažiau kaip ketverių metų laikotarpį apimanti grynųjų išlaidų dinamika ir išdėstomos valdžios sektoriaus fiskalinės strategijos nuo 2025 m.

Valiutų kursų pokyčius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, aprašoma 3 intarpe.

Be duomenų apie dalyvavimą VKM II ir nominaliojo valiutos kurso euro atžvilgiu pokyčių, trumpai apžvelgiami ir su esamo valiutos kurso tvarumu nagrinėjamu laikotarpiu susiję rodikliai. Jie gaunami remiantis realiųjų efektyviųjų valiutos kursų pokyčiais ir mokėjimų balanso einamąja, kapitalo ir finansine sąskaitomis. Taip pat nagrinėjama bendrosios užsienio skolos ir grynosios tarptautinių investicijų pozicijos raida ilgesniuoju laikotarpiu. Skirsnyje apie valiutų kursų pokyčius papildomai aptariami ir šalies integracijos į euro zoną lygio rodikliai. Tai vertinama ir pagal užsienio prekybos integraciją (eksportą ir importą), ir pagal finansinę integraciją. Galiausiai valiutų kursų pokyčiams skirtame skirsnyje nurodoma, jei taikytina, ar vertinama šalis per dvejų metų ataskaitinį laikotarpį pasinaudojo centrinio banko teikiamu likvidumu ar pagalba mokėjimų balansui. Atsižvelgiama tiek į faktinę, tiek į prevencinę pagalbą.

Ilgalaikių palūkanų normų raidą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, aprašoma 4 intarpe.

Kaip jau minėta, Sutartyje aiškiai nurodoma siekti „konvergencijos tvarumo“, kurį parodo ilgalaikės palūkanų normos. Todėl pokyčiai ataskaitiniu laikotarpiu – nuo 2024 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn. – vertinami atsižvelgiant į ilgalaikes palūkanų normas per paskutinius dešimt metų (arba per laikotarpį, kurio duomenys turimi) ir į pagrindinius veiksnius, lemiančius ilgalaikių palūkanų normų skirtumus, palyginti su euro zonos ilgalaikių palūkanų normų vidurkiu. Teoriškai ataskaitiniu laikotarpiu vidutinės ilgalaikės palūkanų normos euro zonoje iš dalies rodė didelę kai kurioms šalims būdingą rizikos premiją. Todėl palyginimui naudojamas ir AAA reitingu įvertintų ilgalaikių vyriausybės obligacijų pajamingumas, t. y. AAA reitingu įvertintų euro zonos šalių obligacijų pajamingumo kreivės ilgalaikis pajamingumas, kurį apskaičiuojant įtraukiamos AAA reitingu įvertintų euro zonos šalių obligacijos. Šiai analizei geriau suprasti pranešime taip pat pateikiama informacija apie finansų rinkos dydį ir raidą. Tai grindžiama trimis skirtingais rodikliais (finansų ir ne finansų bendrovių išleistų skolos vertybinių popierių suma, vertybinių popierių rinkos kapitalizacija ir pinigų finansų įstaigų paskolomis vidaus ne finansų privačiajam sektoriui), jie visi kartu leidžia įvertinti finansų rinkų dydį.

Galiausiai Sutarties 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame pranešime turi būti atsižvelgta ir į keletą kitų svarbių veiksnių (žr. 5 intarpą). 2011 m. gruodžio mėn. pradėjo galioti pagal Sutarties 121 straipsnio 6 dalį parengta sustiprintos ekonominės valdysenos sistema, užtikrinanti glaudesnį ekonominės politikos ir ES valstybių narių ekonominių rezultatų tvarios konvergencijos koordinavimą. Toliau pateiktame 5 intarpe trumpai išdėstytos šios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip minėti papildomi veiksniai įtraukiami į ECB atliekamą konvergencijos vertinimą.

2.2 Nacionalinės teisės aktų suderinamumas su sutartimis

2.2.1 Įvadas

Pagal Sutarties 140 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad ECB (ir Europos Komisija) ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu praneštų Tarybai apie valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, pažangą, padarytą vykdant savo įsipareigojimus ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti. Šiuose pranešimuose turi būti įvertinta, kaip kiekvienos valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, nacionalinės teisės aktai, įskaitant jos NCB įstatymą, atitinka Sutarties 130 ir 131 straipsnius bei atitinkamus ECBS statuto straipsnius. Šis Sutarties įpareigojimas valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis, dar vadinamas „teisine konvergencija“.

Vertindamas teisinę konvergenciją, ECB neapsiriboja nacionalinės teisės aktų formaliu įvertinimu, jis taip pat gali įvertinti, ar atitinkamų nuostatų įgyvendinimas atitinka Sutarčių ir ECBS statuto dvasią. ECB yra ypač susirūpinęs dėl tam tikrų ženklų, rodančių, kad kai kurių valstybių narių NCB sprendimus priimantiems organams daromas spaudimas, o tai neatitinka Sutarties nuostatų dėl centrinio banko nepriklausomumo.

ECB taip pat mano, kad NCB sprendimus priimantys organai turi veikti sklandžiai ir nepertraukiamai. Šiuo aspektu valstybės narės atitinkamos institucijos turi prievolę imtis visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų, jog, atsilaisvinus NCB sprendimus priimančio organo nario vietai, būtų laiku paskirtas jį pakeičiantis asmuo^[15].

Prieš pateikdamas teigiamą galutinį įvertinimą, patvirtinantį, kad valstybės narės nacionalinės teisės aktai atitinka Sutartį ir ECBS statutą, ECB atidžiai stebės bet kokius pokyčius.

2.2.1.1 Valstybės narės, kurioms taikoma išimtis, ir teisinė konvergencija

Čekija, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Švedija, kurių nacionalinės teisės aktai analizuojami šiame pranešime, turi valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, statusą, t. y. jos dar neįsivedė euro. Švedijai valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, statusas buvo suteiktas Tarybos 1998 m. gegužės mėn. sprendimu^[16]. Čekijos, Vengrijos, Lenkijos ir Rumunijos atveju aktų dėl stojimo sąlygų 4^[17] ir 5^[18] straipsniuose nustatyta, kad kiekviena iš šių valstybių narių nuo įstojimo dienos dalyvauja ekonominėje ir pinigų sąjungoje kaip valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, kaip apibrėžta Sutarties 139 straipsnyje.

Šiame pranešime nepasisakoma dėl Danijos, kuri yra valstybė narė, turinti specialų statusą ir kuri dar neįsivedė euro. Prie Sutarčių pridėtame Protokole (Nr. 16) dėl tam tikrų su Danija susijusių nuostatų nustatyta, kad, atsižvelgiant į 1993 m. lapkričio 3 d. Danijos Karalystės Vyriausybės Tarybai pateiktą pranešimą, Danijai taikomos išlygos ir kad procedūra išlygai panaikinti pradedama tik Danijos prašymu. Sutarties 130 straipsnis taikomas Danijai, todėl Danmarks Nationalbank turi atitikti centrinio banko nepriklausomumo reikalavimus. 1998 m. EPI pranešime apie konvergenciją padaryta išvada, kad šis reikalavimas įvykdytas. Atsižvelgiant į specialų Danijos statusą, po 1998 m. Danijos konvergencija nebuvo vertinta. Tol, kol Danija neinformuos Tarybos apie savo ketinimą įsivesti euro, Danmarks Nationalbank neturi būti teisiškai integruotas į Eurosistemą ir Danijos teisės aktai neturi būti pritaikyti.

Teisinės konvergencijos vertinimo tikslas – padėti Tarybai lengviau nuspręsti, kurios valstybės narės vykdo „savo įsipareigojimus Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti“ (Sutarties 140 straipsnio 1 dalis). Teisės srityje tokios sąlygos pirmiausia susijusios su centrinio banko nepriklausomumu ir teisine NCB integracija į Eurosistemą.

2.2.1.2 Teisinio įvertinimo struktūra

Teisinis įvertinimas iš esmės atitinka ankstesnių ECB ir EPI pranešimų apie teisinę konvergenciją struktūrą^[19].

Nacionalinės teisės aktų suderinamumas analizuojamas atsižvelgiant į teisės aktus, priimtus iki 2026 m. kovo 25 d.

2.2.2 Pritaikymo apimtis

2.2.2.1 Pritaikymo sritys

Siekiant nustatyti sritis, kuriose reikia pritaikyti nacionalinės teisės aktus, nagrinėjami šie klausimai:

• suderinamumas su Sutarties (130 straipsnis) ir ECBS statuto (7 straipsnis ir 14 straipsnio 2 dalis) nuostatomis dėl NCB, NCB sprendimus priimančių organų ir valdytojų narių nepriklausomumo;
• suderinamumas su nuostatomis dėl konfidencialumo (ECBS statuto 37 straipsnis);
• suderinamumas su piniginio finansavimo (Sutarties 123 straipsnis) ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis (Sutarties 124 straipsnis) draudimais;
• suderinamumas dėl vienodos žodžio „euro“ rašybos, kurios reikalaujama pagal ES teisę ir
• teisinė NCB integracija į Eurosistemą (ypač ECBS statuto 12 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 3 dalies atžvilgiu).

2.2.2.2 „Suderinamumas“ ir „suvienodinimas“

Sutarties 131 straipsnyje reikalaujama, kad nacionalinės teisės aktai būtų „suderinti“ su Sutartimis ir ECBS statutu, todėl bet koks nesuderinamumas turi būti ištaisytas. Nei Sutarčių ir ECBS statuto viršenybė prieš nacionalinę teisę, nei nesuderinamumo pobūdis nedaro įtakos būtinybei laikytis šio įpareigojimo.

Reikalavimas, kad nacionalinės teisės aktai būtų „suderinti“, nereiškia, jog pagal Sutartį reikalaujama, kad nacionalinių centrinių bankų įstatymai būtų „suvienodinti“ vienas su kitu ar su ECBS statutu. Nacionalinių ypatumų gali būti ir toliau, jeigu jie nepažeidžia ES neatšaukiamai suteiktos kompetencijos pinigų srityje. Iš tiesų, pagal ECBS statuto 14 straipsnio 4 dalį, nacionaliniams centriniams bankams leidžiama atlikti kitokias funkcijas nei tos, kurios nurodytos ECBS statute, tiek, kiek jos netrukdo ECBS tikslams ir užduotims^[20]. NCB įstatymų nuostatos, leidžiančios atlikti tokias papildomas funkcijas, yra aiškus aplinkybių, kurioms esant skirtumų gali likti, pavyzdys. Terminas „suderinamas“ daugiau nurodo, kad nacionalinės teisės aktai ir nacionalinių centrinių bankų įstatymai turi būti pakeisti siekiant pašalinti nesuderinamumus su Sutartimis ir ECBS statutu ir užtikrinti reikalingą nacionalinių centrinių bankų integracijos į ECBS lygį. Pirmiausia turėtų būti pakeistos visos nuostatos, pažeidžiančios NCB nepriklausomumą, kaip apibrėžta Sutartyje, ir jo, kaip ECBS neatskiriamos dalies, vaidmenį. Todėl, norint tai pasiekti, nepakanka remtis vien tik ES teisės viršenybe prieš nacionalinę teisę.

Sutarties 131 straipsnyje nustatyta pareiga apima tik nesuderinamumą su Sutartimis ir ECBS statutu. Tačiau nacionalinės teisės aktai, nesuderinti su ES antrinės teisės aktais, susijusiais su šiame pranešime apie konvergenciją nagrinėjamomis pritaikymo sritimis, turėtų būti suderinti su tokiais antrinės teisės aktais. ES teisės viršenybė neturi įtakos pareigai pritaikyti nacionalinės teisės aktus. Šis bendras reikalavimas kyla ne tik iš Sutarties 131 straipsnio, bet ir iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos^[21].

Sutartyse ir ECBS statute nenumatytas būdas, kaip nacionalinės teisės aktai turėtų būti pritaikyti. Todėl suderinamumą galima pasiekti panaikinant bet kurį nacionalinės teisės aktą, kuris yra nesuderinamas su ES teise, arba pateikiant nuorodas į Sutartis ir ECBS statutą, arba, išimtiniais atvejais, inkorporuojant jų nuostatas ir pateikiant nuorodą į šaltinį, atsižvelgiant į toliau išvardytus ypatumus.

Paprastai reikia vengti tokia pat kalba atkartoti atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas, kurios tiesiogiai taikomos valstybės narės teisinėje tvarkoje^[22]. Atkartojant nuostatas gali atsirasti neužtikrintumas tiek dėl taikytinų nuostatų teisinio pobūdžio ir kilmės, tiek dėl jų įsigaliojimo datos. Tai būtų nesuderinama su vienodo Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo visoje Sąjungoje principu^[23]. Be to, jei nacionalinėje nuostatoje vartojama kitokia formuluotė nei ta, kuri nustatyta atitinkamoje Sąjungos nuostatoje, sukuriamas atskiras reguliavimo turinys. Pagal Sutarties 2 straipsnio 1 dalį, Sąjungos išimtinė kompetencija pinigų politikos srityje reiškia, kad valstybės narės negali priimti nuostatų, kurios, atsižvelgiant į jų tikslą ir turinį, nustato teisines taisykles, reguliuojančias euro, kaip bendrosios valiutos, naudojimą, nebent valstybėms narėms yra suteikti įgaliojimai tai daryti^[24]. Šiame kontekste sąvoka „pinigų politika“ apima ne vien praktinį šios politikos įgyvendinimą, kuris pagal Sutarties 127 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką yra vienas pagrindinių Eurosistemos uždavinių. Ji taip pat turi reguliavimo aspektą, kuriuo siekiama garantuoti euro, kaip bendrosios valiutos, statusą^[25].

Išimtinėmis aplinkybėmis atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos, kurios tiesiogiai taikomos valstybės narės teisinėje tvarkoje, gali būti atkartotos tokia pat kalba nuoseklumo sumetimais ir siekiant padėti adresatams jas suprasti. Jeigu egzistuoja tokios išimtinės aplinkybės, kuriomis leidžiama atkartoti tiesiogiai taikomas Sąjungos teisės nuostatas, nuostatos turėtų būti atkartojamos tiksliai, o formuluotė neturėtų būti keičiama^[26]. Be to, nuostatos turėtų būti atkartojamos tik tiek, kiek tai yra pateisinama atsižvelgiant į išimtines aplinkybes. Tačiau tokių išimtinių aplinkybių nėra tais atvejais, kai tiesiogiai taikomos Sąjungos nuostatos yra pakankamai nuoseklios ir suprantamos, todėl jų nebūtina atkartoti ar atspindėti nacionalinėje teisėje^[27]. Jeigu tiesiogiai taikomos Sąjungos teisės nuostatos yra reikšmingos tik nacionalinės teisės reglamentuojamų sričių kontekste, nacionalinėje teisėje nuoroda į šias nuostatas nereikalinga. Jeigu dėl pirmiau minėtų priežasčių nacionalinėje teisėje neišvengiamai atkartojamos tiesiogiai taikomos Sąjungos teisės nuostatos, tai turėtų būti daroma aiškiai ir patikslinant, kad nacionalinės teisės nuostatos nustatytos „pagal“ atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas arba jų „laikantis“ ir jos paprasčiausiai atkartojamos siekiant išdėstyti nacionalinę teisę platesniame kontekste, arba „nedarant poveikio“ atitinkamoms Sąjungos teisės nuostatoms, kai nacionalinė institucija įgyvendina likusią kompetenciją, kuri yra platesnė už ECBS ir Eurosistemos įgyvendinamą kompetenciją^[28].

Be to, viena iš priemonių, siekiant nacionalinės teisės aktų suderinamumo su Sutartimis ir ECBS statutu ir užtikrinant jį, yra tai, kad ES institucijos ir valstybės narės turi konsultuotis su ECB dėl teisės aktų projektų nuostatų jo kompetencijai priklausančiais klausimais pagal Sutarties 127 straipsnio 4 dalį, 282 straipsnio 5 dalį ir ECBS statuto 4 straipsnį. Tarybos sprendime 98/415/EB^[29] aiškiai reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi priemonių, reikalingų šios pareigos laikymuisi užtikrinti.

2.2.3 NCB nepriklausomumas

Kalbant apie centrinio banko nepriklausomumą, pasakytina, kad 2004, 2007 arba 2013 m. į ES įstojusių valstybių narių nacionalinės teisės aktai turėjo būti pritaikyti, kad atitiktų atitinkamas Sutarties ir ECBS statuto nuostatas, ir turėjo įsigalioti atitinkamai 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d.^[30]. Švedija turėjo užtikrinti, kad reikalingi suderinimai įsigaliotų iki ECBS įkūrimo 1998 m. birželio 1 d.

2.2.3.1 Centrinio banko nepriklausomumas

1995 m. lapkričio mėn. EPI nustatė centrinio banko nepriklausomumo požymių sąrašą (vėliau išsamiai aprašytą jo 1998 m. pranešime apie konvergenciją); jie tuo metu buvo valstybių narių nacionalinės teisės aktų, ypač nacionalinių centrinių bankų įstatymų, įvertinimo pagrindas. Centrinio banko nepriklausomumo koncepcija apima įvairias nepriklausomumo rūšis, kurias reikia vertinti atskirai, t. y. funkcinį, institucinį, asmeninį ir finansinį nepriklausomumą. Paskutiniais metais ECB priimtose nuomonėse šių centrinio banko nepriklausomumo aspektų analizė buvo toliau tobulinama. Šie aspektai yra pagrindas vertinant valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, nacionalinės teisės aktų ir Sutarčių bei ECBS statuto konvergencijos lygį.

2.2.3.2 Funkcinis nepriklausomumas

Centrinio banko nepriklausomumas yra ne savitikslis, bet priemonė tikslui, kuris turėtų būti aiškiai apibrėžtas ir kuriam turėtų būti suteikta pirmenybė visų kitų tikslų atžvilgiu, pasiekti. Pagal funkcinio nepriklausomumo principą reikalaujama, kad kiekvieno NCB pagrindinis tikslas būtų numatytas aiškiu bei teisinį tikrumą užtikrinančiu būdu ir visiškai atitiktų Sutartyje nustatytą pagrindinį tikslą – kainų stabilumą. Šio tikslo siekiama nacionaliniams centriniams bankams suteikiant reikiamus būdus ir priemones šiam tikslui pasiekti nepriklausomai nuo bet kokios kitos institucijos. Sutarties reikalavimas dėl centrinio banko nepriklausomumo rodo visuotinai pripažintą nuomonę, kad pagrindinio tikslo – kainų stabilumo – geriausiai gali siekti visiškai nepriklausoma institucija, kurios įgaliojimai yra aiškiai apibrėžti. Centrinio banko nepriklausomumas yra visiškai suderinamas su nacionalinių centrinių bankų atsakomybe už savo sprendimus, kuri yra svarbus pasitikėjimo jų nepriklausomumo statusu stiprinimo aspektas. Tai reiškia skaidrumą ir dialogo su trečiosiomis šalimis palaikymą.

Kalbant apie laiką, pasakytina, kad iš Sutarties nėra aišku, nuo kada valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, nacionaliniai centriniai bankai turi laikytis pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, nustatyto Sutarties 127 straipsnio 1 dalyje, 282 straipsnio 2 dalyje ir ECBS statuto 2 straipsnyje. Nėra aišku, ar toms valstybėms narėms, kurios įstojo į ES po euro įvedimo ES, ši pareiga turėtų būti taikoma nuo įstojimo dienos, ar nuo euro įvedimo jose dienos. Nors Sutarties 127 straipsnio 1 dalis netaikoma valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis (žr. Sutarties 139 straipsnio 2 dalies c punktą), ECBS statuto 2 straipsnis šioms valstybėms narėms yra taikomas (žr. ECBS statuto 42 straipsnio 1 dalį). ECB palaiko nuomonę, kad nacionalinių centrinių bankų pareiga laikyti kainų stabilumą savo pagrindiniu tikslu Švedijos atveju pradedama taikyti 1998 m. birželio 1 d., o 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d. į ES įstojusių valstybių narių atveju – nuo tų datų. Remiamasi tuo, kad vienas iš pagrindinių ES principų, būtent kainų stabilumas (Sutarties 119 straipsnis), yra taikomas ir valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis. Taip pat remiamasi Sutarties tikslu, kad visos valstybės narės turėtų siekti makroekonominės konvergencijos, įskaitant kainų stabilumą, kuriai skirti reguliarūs ECB ir Europos Komisijos pranešimai. Ši išvada taip pat yra grindžiama pagrindine centrinio banko nepriklausomumo samprata, pagal kurią toks nepriklausomumas yra pateisinamas tik tada, jeigu svarbiausiu tikslu laikomas kainų stabilumas.

Šalių vertinimai šiame pranešime yra pagrįsti būtent šiomis išvadomis, nuo kada valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, nacionaliniams centriniams bankams taikoma pareiga laikyti kainų stabilumą savo pagrindiniu tikslu.

2.2.3.3 Institucinis nepriklausomumas

Institucinis nepriklausomumas apibrėžtas Sutarties 130 straipsnyje ir ECBS statuto 7 straipsnyje. Šiuose dviejuose straipsniuose draudžiama nacionaliniams centriniams bankams ir jų sprendimus priimančių organų nariams gauti ar priimti ES institucijų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurio kito organo nurodymus. Šiuose straipsniuose taip pat draudžiama ES institucijoms, įstaigoms ar organams bei valstybių narių vyriausybėms siekti paveikti tuos nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narius, kurių sprendimai gali turėti įtakos nacionalinių centrinių bankų su ECBS susijusių uždavinių įgyvendinimui. Kad nacionalinės teisės aktai perteiktų Sutarties 130 straipsnį ir ECBS statuto 7 straipsnį, juose turi būti numatyti abu draudimai ir jie neturi riboti šių nuostatų taikymo srities^[31]. Tokio centrinių bankų nepriklausomumo pripažinimas nereiškia, kad jiems netaikomos teisės normos ar kad jie gali išvengti bet kokios rūšies teisės aktų taikymo^[32].

Nepaisant to, ar NCB yra sudarytas kaip valstybei priklausantis organas, ar kaip specialus viešosios teisės organas, ar paprasčiausiai kaip viešoji akcinė bendrovė, esama rizikos, kad jo savininkas, pasinaudodamas tokia nuosavybės teise, gali daryti įtaką jo sprendimų dėl uždavinių, susijusių su ECBS, priėmimui^[33]. Tokia įtaka, daroma naudojantis akcininkų teisėmis ar kitaip, gali daryti poveikį NCB nepriklausomumui ir todėl turėtų būti ribojama įstatymu.

Centrinių bankų veiklą reglamentuojanti teisinė sistema turi numatyti stabilų ir ilgalaikį centrinio banko veiklos pagrindą. Dažni NCB institucinės sąrangos pakeitimai darant įtaką jo organizaciniam ar valdymo stabilumui, galėtų daryti neigiamą įtaką NCB instituciniam nepriklausomumui^[34].

Draudimas duoti nurodymus

Trečiųjų šalių teisės duoti nurodymus nacionaliniams centriniams bankams, jų sprendimus priimantiems organams ar pastarųjų nariams, jeigu jų veikla susijusi su ECBS uždavinių atlikimu, yra nesuderinamos su Sutartimi ir ECBS statutu.

Bet koks NCB dalyvavimas taikant finansinio stabilumo stiprinimo priemones turi būti suderinamas su Sutartimi, t. y. nacionalinių centrinių bankų funkcijos turi būti atliekamos visapusiškai laikantis jų funkcinio, institucinio ir finansinio nepriklausomumo principo, kad būtų apsaugotas tinkamas Sutartyje ir ECBS statute numatytų jų uždavinių vykdymas^[35]. Jei nacionalinės teisės aktais nustatomas toks NCB vaidmuo, kai peržengiamos patariamųjų funkcijų ribos, ir pagal juos reikalaujama, kad NCB prisiimtų papildomų uždavinių, turi būti užtikrinta, kad šie uždaviniai nepaveiktų NCB gebėjimo vykdyti su ECBS susijusius jo uždavinius veiklos ir finansiniu atžvilgiais^[36]. Be to, NCB atstovai gali būti įtraukiami į kolegialius sprendimus priimančius priežiūros organus ar kitas institucijas tik tinkamai atsižvelgus į reikalavimą apsaugoti NCB sprendimus priimančių organų narių asmeninį nepriklausomumą^[37].

Draudimas tvirtinti, sustabdyti, panaikinti ar atidėti sprendimus

Trečiųjų šalių teisės tvirtinti, sustabdyti, panaikinti ar atidėti NCB sprendimus, jeigu jie susiję su ECBS uždavinių atlikimu, yra nesuderinamos su Sutartimi ir ECBS statutu^[38].

Draudimas cenzūruoti sprendimus teisiniu pagrindu

Bet kokių organų, išskyrus nepriklausomus teismus, teisė teisiniu pagrindu cenzūruoti sprendimus, susijusius su ECBS uždavinių atlikimu, yra nesuderinama su Sutartimi ir ECBS statutu, kadangi šių uždavinių vykdymas negali būti pakartotinai vertinamas politiniu lygmeniu. NCB valdytojo teisė teisiniu pagrindu sustabdyti ECBS ar NCB sprendimus priimančio organo priimto sprendimo įgyvendinimą ir vėliau pateikti jį politiniam organui galutiniam sprendimui priimti būtų tolygi siekiui gauti trečiųjų šalių nurodymus.

Draudimas dalyvauti NCB sprendimus priimančiuose organuose su balsavimo teise

Trečiųjų šalių atstovų dalyvavimas NCB sprendimus priimančiame organe su teise balsuoti dėl klausimų, susijusių su ECBS uždavinių, kuriuos atlieka NCB, vykdymu, yra nesuderinamas su Sutartimi ir ECBS statutu, net jeigu toks balsas nėra sprendžiamasis^[39] Toks dalyvavimas, net jeigu balsavimo teisė nesuteikta, yra nesuderinamas su Sutartimi ir ECBS statutu, jei toks dalyvavimas trukdo tiems sprendimus priimantiems organams atlikti su ECBS susijusius uždavinius arba kelia grėsmę, kad bus nukrypta nuo ECBS konfidencialumo režimo^[40].

Draudimas iš anksto derinti NCB sprendimus

Įstatymuose aiškiai numatyta NCB pareiga iš anksto derinti NCB sprendimus su trečiosiomis šalimis sukuria teisinį pagrindą, kuriuo vadovaudamosi trečiosios šalys gali daryti įtaką centrinio banko galutiniams sprendimams, ir todėl yra nesuderinama su Sutartimi ir ECBS statutu.

Tačiau NCB dialogas su trečiosiomis šalimis net tais atvejais, kai įstatymas įpareigoja teikti informaciją ir keistis nuomonėmis, yra suderinamas su centrinio banko nepriklausomumu, jeigu:

• dėl to nebus pažeidžiamas NCB sprendimus priimančių organų narių nepriklausomumas;
• bus visiškai atsižvelgiama į ypatingą valdytojų teisinę padėtį jiems einant ECB sprendimus priimančių organų narių pareigas ir
• laikomasi ECBS statute nustatytų konfidencialumo reikalavimų^[41].

NCB sprendimus priimančių organų narių pareigų aprobavimas

Įstatymų nuostatose dėl trečiųjų šalių (pvz., vyriausybių) teikiamo NCB sprendimus priimančių organų narių pareigų (pvz., susijusių su sąskaitomis) aprobavimo turėtų būti numatyti tinkami saugikliai, kad tokia teisė nepažeistų atskiro NCB nario gebėjimo nepriklausomai priimti sprendimus dėl uždavinių, susijusių su ECBS (arba įgyvendinti sprendimus, priimtus ECBS lygmeniu). Rekomenduojama dėl to numatyti aiškią nuostatą NCB įstatymuose.

Nacionalinės teisės aktų ir ECB nustatytos etikos sistemos santykis

Nacionalinės teisės aktais, įskaitant tuos, kuriais perkeliami ES teisės aktai, nedaromas poveikis etikos sistemai, kurią ECB nustatė siekdamas užtikrinti ECB ir NCB nepriklausomumą, kai jie naudojasi Sutartyse ir ECBS statuto jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdo jiems pavestus uždavinius bei pareigas, nes ši sistema turi savo taikymo sritį ir teisinį pagrindą^[42] Siekiant išvengti abejonių, nacionalinis įstatymų leidėjas gali pageidauti aiškiai tai įtvirtinti atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose.

2.2.3.4 Asmeninis nepriklausomumas

Sutarties 130 straipsnyje ir ECBS statuto 7 straipsnyje ir 14 straipsnio 2 dalyje papildomai apsaugomas centrinio banko nepriklausomumas, kiek tai susiję su valdytojais ir NCB sprendimus priimančių organų nariais. Valdytojai yra ECB bendrosios tarybos nariai ir tampa Valdančiosios tarybos nariais įvedus eurą jų valstybėse narėse. Valdytojai, vykdydami savo kaip ECB valdančiosios tarybos ar Bendrosios tarybos narių pareigas, negali būti laikomi valstybės narės atstovais^[43]. ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad NCB įstatymuose, be kita ko, turi būti numatyta ne trumpesnė kaip penkerių metų valdytojo kadencija. Tai kartu apsaugo nuo savavališko valdytojų atleidimo iš pareigų nustatant, kad juos galima atleisti iš pareigų tik tada, jeigu jie neatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra pripažinti kaltais padarę sunkų nusižengimą. Tokiais atvejais ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kuris turi įgaliojimus panaikinti nacionalinį sprendimą, kuriuo valdytojas buvo atleistas iš pareigų^[44]. Valdytojo nušalinimas nuo pareigų gali iš tiesų prilygti valdytojo atleidimui iš pareigų ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytais tikslais^[45]. NCB įstatymai turi atitikti šią nuostatą, kaip yra išdėstyta toliau.

Sutarties 130 straipsnyje draudžiama nacionalinėms vyriausybėms ir bet kokiems kitiems organams daryti įtaką nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nariams jiems atliekant savo užduotis. Valstybės narės ypač negali siekti paveikti nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių pakeisdamos nacionalinės teisės aktus, kurie daro įtaką jų atlyginimui ir kurie iš principo turėtų būti taikomi tik būsimiems paskyrimams^[46]. Tačiau Sutarties 130 straipsnyje įtvirtintų nepriklausomumo reikalavimų nepažeidžia tokie nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių atlyginimo pakeitimai, dėl kurių nusprendžia patys NCB sprendimus priimantys organai ir kurie grindžiami objektyviais kriterijais, pavyzdžiui, atlyginimų lyginamąja analize, kuria siekiama užtikrinti skirtingų nacionaliniame centriniame banke egzistuojančių hierarchinių pozicijų proporcingumą^[47].

Minimali valdytojų kadencija

Pagal ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalį, NCB įstatymuose turi būti numatyta ne trumpesnė kaip penkerių metų valdytojo kadencija. Tai nedraudžia nustatyti ilgesnės kadencijos, o esant neribotam kadencijos terminui, nereikalaujama keisti įstatymo, jei valdytojo atleidimo iš pareigų pagrindai atitinka nustatytuosius ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje. Trumpesni laikotarpiai negali būti pateisinami, net jei jie būtų taikomi tik pereinamuoju laikotarpiu^[48]. Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatomas privalomas pensinis amžius, turėtų užtikrinti, kad pensinis amžius nenutrauktų ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios kadencijos trukmės, kuri yra viršesnė už bet kokį privalomą pensinį amžių, jei ji taikoma valdytojui^[49]. Kai NCB įstatymas yra iš dalies keičiamas, iš dalies keičiantis įstatymas turėtų apsaugoti valdytojo ir kitų sprendimus priimančių organų narių, kurie dalyvauja vykdant su ECBS susijusius uždavinius, kadencijos trukmę^[50].

Valdytojo atleidimo iš pareigų pagrindai

NCB įstatymais privaloma užtikrinti, kad valdytojai nebūtų atleisti iš pareigų dėl kitų priežasčių, išskyrus išvardytąsias ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje. Šiame straipsnyje įtvirtinto reikalavimo tikslas yra užkirsti kelią institucijoms, dalyvaujančioms skiriant valdytojus, ypač vyriausybei ar parlamentui, pasinaudoti teise valdytoją atleisti. NCB įstatymai turėtų panaikinti bet kokias nuostatas, neatitinkančias ECSB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatytų atleidimo iš pareigų pagrindų, arba apskritai neminėti jokių atleidimo iš pareigų pagrindų (nes 14 straipsnio 2 dalis yra taikoma tiesiogiai)^[51]. Išrinkus ar paskyrus valdytojus, jie negali būti atleisti iš pareigų kitomis sąlygomis, nei nurodytos ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje, net jei valdytojai dar nepradėjo eiti savo pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, kurioms esant valdytojas gali būti atleistas iš pareigų, yra autonomiškos Sąjungos teisės sąvokos, jų taikymas ir aiškinimas nepriklauso nuo nacionalinio konteksto^[52]. Galiausiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, įgyvendindamas jam pagal ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą suteiktą jurisdikciją, turi teisę aiškinti šias sąvokas^[53].

Nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių, išskyrus valdytojus, dalyvaujančių vykdant su ECBS susijusius uždavinius, kadencijos trukmės saugumas ir atleidimo iš pareigų pagrindai

Taikant tas pačias taisykles dėl valdytojų kadencijos trukmės apsaugos ir dėl jų atleidimo iš pareigų pagrindų kitiems nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nariams, dalyvaujantiems vykdant su ECBS susijusius uždavinius, taip pat užtikrinamas asmeninis tokių asmenų nepriklausomumas^[54]. Sutarties 130 straipsnyje ir ECBS statuto 7 straipsnyje konkrečiai minimi ne valdytojai, o nacionalinių centrinių bankų „sprendimus priimančių organų nariai“. Tai ypač taikytina tais atvejais, kai valdytojas yra „pirmasis tarp lygių“ kolegų, turinčių lygias balsavimo teises, arba kai šie kiti nariai dalyvauja vykdant su ECBS susijusius uždavinius.

Teisė į teisminę gynybą

Valdytojai ir nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų kiti nariai turi turėti teisę kreiptis į nepriklausomą teismą ir apskųsti sprendimą dėl atleidimo iš pareigų, kad, vertinant tokio sprendimo pagrindus, būtų apribota politinio pasirinkimo galimybė.

ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iš pareigų atleisti valdytojai dėl tokio sprendimo gali kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi įgaliojimus panaikinti nacionalinę priemonę dėl atleidimo iš pareigų, jeigu pripažįstama, kad ji prieštarauja Sąjungos teisei.

Pagal Sutarties 130 straipsnį ir ECBS statuto 7 straipsnį, nacionalinės teisės aktuose turėtų būti numatyta teisė nacionaliniuose teismuose peržiūrėti sprendimą atleisti iš einamų pareigų NCB sprendimus priimančių organų narius (išskyrus valdytojus), dalyvaujančius vykdant su ECBS susijusius uždavinius^[55]. Ši teisė gali būti bendrosios teisės reguliuojamas dalykas arba ji gali būti nustatyta specialia norma. Net jei šia teise būtų galima pasinaudoti pagal bendrąją teisę, siekiant teisinio tikrumo, būtų patartina tokią teisę į teisminę gynybą nustatyti konkrečiai.

Apsauga nuo interesų konflikto

Asmeninis nepriklausomumas taip pat reiškia, jog būtina užtikrinti, kad NCB sprendimus priimančių organų nariams, dalyvaujantiems vykdant su ECBS susijusius uždavinius, nekiltų interesų konfliktas dėl jų einamų pareigų NCB (taip pat valdytojų pareigų ECB) ir bet kokių kitų funkcijų, kurias gali vykdyti šie sprendimus priimančių organų nariai ir kurios gali kelti grėsmę jų asmeniniam nepriklausomumui^[56]. Paprastai buvimas sprendimus priimančio organo, dalyvaujančio vykdant su ECBS susijusius uždavinius, nariu yra nesuderinamas su kitų funkcijų, kurios gali sukelti interesų konfliktą, vykdymu. Pirmiausia tokių sprendimus priimančių organų nariai negali eiti pareigų ar turėti interesų, kurie gali daryti įtaką jų veiklai einant pareigas valstybės vykdomojoje ar įstatymų leidžiamojoje valdžioje arba regioninėje ar vietos administracijose, arba dalyvaujant verslo organizacijoje. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kad būtų užkirstas kelias galimiems vykdomųjų funkcijų neatliekančių sprendimus priimančių organų narių interesų konfliktams.

2.2.3.5 Finansinis nepriklausomumas

Bendram NCB nepriklausomumui kiltų grėsmė, jei jis negalėtų savarankiškai naudotis pakankamais finansiniais ištekliais savo įgaliojimams vykdyti, t. y. pagal Sutartį ir ECBS statutą reikalaujamiems su ECBS susijusiems uždaviniams vykdyti^[57].

Valstybės narės negali leisti savo nacionaliniams centriniams bankams atsidurti tokioje padėtyje, kad jie neturėtų pakankamų finansinių išteklių ir pakankamo grynojo turto^[58] savo su ECBS ar, kai taikytina, su Eurosistema susijusiems uždaviniams vykdyti. Tokia situacija susiklostytų, pavyzdžiui, jeigu NCB būtų trukdoma sutelkti pakankamus finansinius išteklius atsargų ar rezervų forma, skirtus nuostoliams, ypač atsirandantiems dėl pinigų politikos operacijų, kompensuoti, ir atitinkama valstybė narė nebūtų iš anksto garantavusi, kad šis centrinis bankas turės pakankamai lėšų finansinei naštai, susidarančiai vykdant funkciją už ECBS ribų, prisiimti (kaip antai, lėšų, reikalingų nuostoliams pagal tai funkcijai taikytiną atsakomybės sistemą atlyginti), kartu išsaugodamas gebėjimą veiksmingai ir visiškai nepriklausomai vykdyti savo uždavinius pagal ECBS^[59]. Pažymėtina, kad ECBS statuto 28 straipsnio 1 dalyje ir 30 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė ECB papildomai reikalauti iš nacionalinių centrinių bankų sumokėti įnašus į ECB kapitalą ir atlikti papildomus užsienio atsargų pervedimus^[60]. Be to, ECBS statuto 33 straipsnio 2 dalyje numatyta^[61], kad, jeigu ECB patiria nuostolį, kurio negalima visiškai kompensuoti iš bendrojo atsargų fondo, ECB valdančioji taryba gali nuspręsti likusį nuostolį kompensuoti iš atitinkamų finansinių metų pinigų politikos pajamų proporcingai ir neviršijant sumų, paskirstytų nacionaliniams centriniams bankams. Finansinio nepriklausomumo principas reiškia, kad įgyvendinant šias nuostatas NCB gali netrukdomai vykdyti savo funkcijas.

Dėl visų pirmiau išvardytų priežasčių finansinis nepriklausomumas taip pat reiškia, kad NCB turėtų būti visuomet pakankamai kapitalizuotas. Pirmiausia reikėtų vengti bet kokios situacijos, kai pakankamai ilgą laikotarpį NCB grynasis turtas yra mažesnis už įstatinį kapitalą arba net neigiamas, įskaitant atvejus, kai nuostoliai, viršijantys kapitalo ir rezervų lygį, nėra paskirstomi^[62]. Bet kokia tokia situacija gali padaryti neigiamą poveikį NCB gebėjimui vykdyti jo su ECBS susijusius uždavinius. Be to, tokia situacija gali paveikti Eurosistemos pinigų politikos patikimumą. Todėl, jei NCB grynasis turtas tampa mažesnis už jo įstatinį kapitalą arba net neigiamas, atitinkama valstybė narė turėtų per tinkamą laikotarpį suteikti NCB atitinkamą kapitalo kiekį bent iki įstatinio kapitalo lygio, kad būtų laikomasi finansinio nepriklausomumo principo. ECB atžvilgiu šio klausimo aktualumą jau yra pripažinusi Taryba, priėmusi Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1009/2000^[63]. Jis suteikė ECB valdančiajai tarybai galimybę priimti sprendimą dėl ECB faktinio kapitalo padidinimo, kad būtų galima palaikyti kapitalo bazės, kurios reikia ECB operacijoms vykdyti^[64], pakankamumą;

Finansinio nepriklausomumo koncepciją reikėtų vertinti atsižvelgiant į tai, ar kuri nors trečioji šalis gali daryti tiesioginę arba netiesioginę įtaką ne tik NCB uždaviniams, susijusiems su ECBS, bet ir jo gebėjimui finansiniu požiūriu – pakankamų finansinių išteklių prasme – vykdyti savo įgaliojimus. Šiuo požiūriu yra itin aktualūs toliau nurodyti finansinio nepriklausomumo aspektai^[65]. Tai yra finansinio nepriklausomumo požymiai, kurių atžvilgiu nacionaliniai centriniai bankai yra pažeidžiamiausi dėl išorės įtakos.

Biudžeto sudarymas

Jei trečioji šalis turi teisę sudaryti ar daryti įtaką sudarant NCB biudžetą, tai nesuderinama su finansiniu nepriklausomumu, nebent įstatyme yra įtvirtinta apsaugos nuostata, pagal kurią tokia teisė nedaro poveikio finansinėms lėšoms, būtinoms su ECBS susijusiems NCB uždaviniams vykdyti^[66].

Apskaitos taisyklės

Ataskaitos turi būti sudaromos vadovaujantis bendrosiomis apskaitos taisyklėmis arba NCB sprendimus priimančių organų nustatytomis taisyklėmis. Jei tokias taisykles yra nustačiusios trečiosios šalys, taisyklėse turi būti bent atsižvelgta į tai, ką siūlė NCB sprendimus priimantys organai.

Metines ataskaitas turėtų patvirtinti nepriklausomų apskaitininkų padedami NCB sprendimus priimantys organai ir ex post jas gali tvirtinti trečiosios šalys (pvz., vyriausybė ar parlamentas). NCB sprendimus priimantiems organams turi būti suteikta galimybė priimti nepriklausomą ir profesionalų sprendimą dėl pelno apskaičiavimo.

Kai NCB operacijas kontroliuoja valstybės audito tarnyba arba panašus organas, atsakingas už viešųjų finansų naudojimo kontrolę, teisės aktais^[67] turi būti aiškiai nustatyta kontrolės apimtis ir ji turi nepažeisti NCB nepriklausomų išorės auditorių veiklos^[68]; be to, atsižvelgiant į institucinio nepriklausomumo principą, ji turi atitikti draudimą teikti nurodymus NCB bei jo sprendimus priimantiems organams ir ja neturi būti kišamasi į NCB uždavinius, susijusius su ECBS^[69]. Valstybinis auditas turi būti atliekamas nepolitiniais, nepriklausomais ir grynai profesiniais pagrindais^[70].

Pelno paskirstymas, NCB kapitalas ir finansiniai atidėjiniai

Dėl pelno paskirstymo pažymėtina, kad NCB įstatymuose gali būti nurodyta, kaip paskirstomas jo pelnas. Jei tokių nuostatų nėra, sprendimus dėl pelno paskirstymo turėtų priimti NCB sprendimus priimantys organai profesiniais pagrindais; tai neturėtų būti palikta trečiųjų šalių nuožiūrai, nebent yra įtvirtinta aiški apsaugos nuostata, kad tai nedaro poveikio finansinėms lėšoms, būtinoms su ECBS susijusiems NCB uždaviniams vykdyti^[71].

Pelnas gali būti paskirstytas į valstybės biudžetą tik po to, kai padengiami visi sukaupti praėjusių metų nuostoliai ir sudaromi finansiniai atidėjiniai, laikomi reikalingais NCB kapitalo ir turto realiajai vertei apsaugoti^[72]. Laikini ar ad hoc teisės aktai, prilygstantys nurodymams nacionaliniams centriniams bankams dėl jų pelno paskirstymo, nėra priimtini^[73].

Bet kokios NCB pajamos, gaunamos valdant oficialiąsias užsienio atsargas, gali būti paskirstomos valstybei tik paskirstant pelną pagal atitinkamas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas^[74]. Finansinio nepriklausomumo principui taip pat pakenktų ir NCB nerealizuotojo kapitalo prieaugio mokestis^[75].

Valstybė narė negali mažinti NCB kapitalo be NCB sprendimus priimančių organų ex ante sutikimo, kuriuo turi būti siekiama užtikrinti, kad jis išsaugotų pakankamai finansinių priemonių NCB, kaip ECBS nario, įgaliojimams pagal Sutarties 127 straipsnio 2 dalį ir ECBS statutą vykdyti. Dėl tos pačios priežasties bet koks NCB pelno paskirstymo taisyklių pakeitimas turėtų būti inicijuojamas ir sprendimas dėl jo priimamas tik derinant su NCB, kuris geriausiai supranta padėtį, kad galėtų įvertinti, kokio dydžio atsargos kapitalas jam yra būtinas^[76]. Dėl finansinių atidėjinių arba finansinės apsaugos priemonių pažymėtina, kad NCB privalo galėti savarankiškai sudaryti finansinius atidėjinius savo kapitalo ir turto realiajai vertei apsaugoti. Valstybės narės taip pat negali trukdyti NCB kaupti savo atsargos kapitalą, kad jis atitiktų lygį, būtiną ECBS nariui savo uždaviniams vykdyti^[77].

Finansinė atsakomybė už priežiūros institucijas

Daugumos valstybių narių finansinės priežiūros institucijos yra jų nacionalinių centrinių bankų dalis. Jei tokioms institucijoms taikomi NCB nepriklausomai priimti sprendimai, tai nekelia problemų. Tačiau jei teisės aktais nustatoma, kad tokios priežiūros institucijos sprendimus priima atskirai, svarbu užtikrinti, kad jų priimti sprendimai nekeltų pavojaus viso NCB finansams. Tokiais atvejais nacionalinės teisės aktai turėtų suteikti galimybę NCB visiškai kontroliuoti bet kokį priežiūros institucijų sprendimą, galintį turėti įtakos NCB nepriklausomumui, ypač jo finansiniam nepriklausomumui^[78].

Autonomija personalo klausimais

Valstybės narės negali bloginti NCB galimybių įdarbinti ir išlaikyti kvalifikuotą personalą, reikalingą NCB nepriklausomai atlikti Sutartimi ir ECBS statutu jam pavestus uždavinius^[79]. Be to, NCB negali atsidurti tokioje padėtyje, kad jis negalėtų kontroliuoti savo personalo arba galėtų jį kontroliuoti tik ribotai, arba kad valstybės narės valdžia galėtų daryti įtaką jo politikai personalo klausimais^[80]. Siekiant užtikrinti, kad NCB nuolat galėtų nepriklausomai vykdyti savo uždavinius, dėl bet kokio teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių NCB sprendimus priimančių organų ir jo darbuotojų atlyginimą, pakeitimo turi būti sprendžiama glaudžiai ir veiksmingai bendradarbiaujant su NCB^[81] ir tinkamai atsižvelgiant į jo nuomonę^[82]. Autonomija personalo klausimais taikytina ir su personalo pensijomis susijusiais klausimais. Be to, daliniai pakeitimai, dėl kurių sumažinami NCB personalo atlyginimai, neturėtų pažeisti to NCB įgaliojimų administruoti jo finansinius išteklius, taip pat lėšas, atsiradusias sumažinus jo mokamus atlyginimus^[83].

Nuosavybė ir nuosavybės teisės

Trečiųjų šalių teisės kištis arba duoti nurodymus NCB jo turimo turto atžvilgiu yra nesuderinamos su finansinio nepriklausomumo principu.

2.2.4 Konfidencialumas

ECB ir NCB personalo bei ECB ir NCB sprendimus priimančių organų pareiga saugoti profesinę paslaptį vadovaujantis ECBS statuto 37 straipsniu gali tapti pagrindu numatyti tokias nuostatas ir nacionalinių centrinių bankų įstatymuose ar valstybių narių teisės aktuose. Sąjungos teisės ir jos pagrindu priimtų taisyklių viršenybė taip pat reiškia, kad nacionaliniai įstatymai dėl trečiųjų šalių prieigos prie dokumentų turi atitikti atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas, įskaitant ECBS statuto 37 straipsnį, ir negali lemti ECBS konfidencialumo režimo pažeidimų^[84]. Valstybės audito tarnybos ar panašaus organo prieiga prie NCB konfidencialios informacijos ir dokumentų turi būti ribota, kiek tai būtina informaciją gaunančio organo įstatymais numatytiems uždaviniams vykdyti, ir negali pažeisti ECBS nepriklausomumo ir ECBS konfidencialumo režimo, kuris taikomas NCB sprendimus priimančių organų nariams ir personalui^[85] Nacionaliniai centriniai bankai turėtų užtikrinti, kad tokios institucijos saugotų suteiktos informacijos ir dokumentų konfidencialumą tokiu pat lygiu, kokį taiko nacionaliniai centriniai bankai.

2.2.5 Piniginio finansavimo ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimai

Piniginio finansavimo ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimų atžvilgiu 2004, 2007 ar 2013 m. į ES įstojusių valstybių narių nacionalinės teisės aktai turėjo būti pritaikyti, kad atitiktų atitinkamas Sutarties ir ECBS statuto nuostatas, ir turėjo įsigalioti atitinkamai 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d. Švedija turėjo užtikrinti, kad reikalingi pritaikymai įsigaliotų iki 1995 m. sausio 1 d.

2.2.5.1 Piniginio finansavimo draudimas

Sutarties 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiamas lėšų pereikvojimas sąskaitose ar bet kurios kitos formos ECB ar nacionalinių centrinių bankų kredito galimybės ES institucijoms, įstaigoms ar organams, valstybių narių centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms organizacijoms arba valstybinėms įmonėms.

Minėta nuostata taip pat draudžiama ECB ar NCB tiesiogiai iš šių viešojo sektoriaus subjektų pirkti skolos priemones. Sutartyje įtvirtinta viena šio piniginio finansavimo draudimo išimtis: jis netaikomas valstybei nuosavybės teise priklausančioms kredito įstaigoms, kurioms centrinių bankų atsargų pasiūlos atžvilgiu turi būti taikomas toks pats statusas kaip ir privačioms kredito įstaigoms (Sutarties 123 straipsnio 2 dalis). Tiksli piniginio finansavimo draudimo taikymo apimtis papildomai paaiškinama 1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 3603/93^[86], kuriame aiškiai nurodoma, kad draudimas apima bet kokį viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiųjų šalių atžvilgiu finansavimą.

Piniginio finansavimo draudimu siekiama paskatinti valstybes nares laikytis patikimos biudžeto politikos, kad būtų išvengta to, jog valstybės skolos piniginis finansavimas (ar privilegijuota viešųjų institucijų prieiga prie finansų rinkų) lemtų pernelyg didelį įsiskolinimą arba pernelyg didelį valstybių narių deficitą^[87]. Todėl draudimą reikia aiškinti plačiai, kad būtų užtikrintas griežtas jo taikymas atsižvelgiant tik į Sutarties 123 straipsnio 2 dalyje ir Reglamente (EB) Nr. 3603/93 numatytas tam tikras ribotas išimtis. Taigi, nors Sutarties 123 straipsnio 1 dalyje konkrečiai minimos „kredito galimybės“, t. y. ir pareiga grąžinti lėšas, šis draudimas taip pat a fortiori taikomas kitokių formų finansavimui, t. y. be pareigos grąžinti.

Bendra ECB pozicija dėl nacionalinės teisės aktų suderinamumo su šiuo draudimu buvo plėtojama valstybėms narėms konsultuojantis su ECB dėl nacionalinių teisės aktų projektų pagal Sutarties 127 straipsnio 4 dalį ir 282 straipsnio 5 dalį^[88].

Nacionalinės teisės aktai, susiję su piniginio finansavimo draudimo taikymo sritimi

Nacionalinės teisės aktais negali būti susiaurinta piniginio finansavimo draudimo taikymo apimtis arba išplėstos ES teisės nustatytos išimtys. Pavyzdžiui, nacionalinės teisės aktai, nustatantys, kad NCB finansuoja valstybės narės finansinius įsipareigojimus tarptautinėms finansų įstaigoms ar trečiosioms šalims, yra pagal bendrą taisyklę nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu. Išimties tvarka Reglamente (EB) Nr. 3603/93 numatyta galimybė, kad NCB finansuotų viešojo sektoriaus įsipareigojimus per TVF, jeigu dėl to atsiranda užsienio reikalavimai, kuriems būdingos tokios pačios savybės kaip aktyvų atsargoms^[89]. Atitinkamos savybės, dėl kurių reikalavimai turi aktyvų atsargų pobūdį, yra susijusios su jų galėjimu prireikus patenkinti mokėjimų balanso finansavimo poreikius ir kitus susijusius tikslus, o tai reiškia, kad privalo būti užtikrinta kredito kokybė ir reikalavimų likvidumas^[90].

Nacionalinės teisės aktai, kuriais NCB pavedami uždaviniai

Nacionalinės teisės aktais, kuriais NCB pavedami uždaviniai, negali būti sudaromos sąlygos bet kokiam viešojo sektoriaus įsipareigojimų finansavimui per trečiąsias šalis. Pagal ECBS statuto 14 straipsnio 4 dalį, NCB gali atlikti ir kitas, ECBS statute nenumatytas funkcijas, nebent Valdančioji taryba nustato, kad šios funkcijos trukdo ECBS tikslams ir uždaviniams. Jeigu valstybė tokią funkciją suteikia savo NCB, vykdant šią funkciją, įsipareigojimai ir atsakomybė tenka NCB. Vis dėlto, apibrėžiant su ta funkcija susijusius NCB įsipareigojimus ir atsakomybę, valstybės narės turi vykdyti savo pareigas, kylančias iš Sąjungos teisės, visų pirma Sutarties 123 straipsnio 1 dalies^[91].

Tarybos reglamento (EB) Nr. 3603/93 1 straipsnio 1 dalies b punkte sąvoka „bet kurios kitos formos kredito galimybės“ Sutarties 123 straipsnio tikslais, be kita ko, apibrėžiama kaip bet koks valstybinio sektoriaus įsipareigojimų finansavimas per trečiąsias šalis. Todėl atitinkamas NCB neturi prisiimti įsipareigojimų trečiosioms šalims, jeigu tokie įsipareigojimai galėtų būti priskirti valstybiniam sektoriui. Vadinasi, atitinkamas NCB neturi finansuoti jau egzistuojančių kitų valdžios institucijų ar įstaigų įsipareigojimų trečiosioms šalims, o faktinis atitinkamo NCB vykdomas įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimas negali tiesiogiai kilti iš kitų valdžios institucijų ar įstaigų priimtų priemonių ar politinių pasirinkimų^[92].

Išankstinis centrinio banko pelno paskirstymas

Pagal nacionalinės teisės aktus negali būti reikalaujama paskirstyti centrinio banko pelną, kuris nebuvo visiškai realizuotas, įtrauktas į apskaitą ir auditorių patvirtintas. Kad atitiktų piniginio finansavimo draudimą, pagal taikomas pelno paskirstymo taisykles į valstybės biudžetą mokama įmoka ar jos dalis negali būti mokama iš NCB atsargos kapitalo. Taigi, pelno paskirstymo taisyklės neturėtų daryti įtakos NCB atsargos kapitalui. Be to, kai NCB turtas perduodamas valstybei, už perduotą turtą turi būti atlyginta rinkos verte ir turtas turi būti perduotas tuo pačiu metu kaip ir atlyginta už jį^[93].

Analogiškai neleidžiama kištis į kitų Eurosistemos uždavinių vykdymą, pavyzdžiui, užsienio atsargų valdymą, apmokestinant teorinį ir nerealizuotąjį kapitalo prieaugį, kadangi tai reikštų, kad centrinis bankas teikia kreditą viešajam sektoriui išankstinio būsimo ir neapibrėžto pelno paskirstymo forma^[94]. Be to, pervedant užsienio atsargas (įskaitant aukso atsargas) iš NCB balanso valstybei būtų apeinamas piniginio finansavimo draudimas, kuriuo draudžiamas centrinio banko teikiamas valstybinio sektoriaus finansavimas^[95]. Bet kokios NCB pajamos, gaunamos valdant oficialiąsias užsienio atsargas, gali būti paskirstomos valstybei tik paskirstant pelną pagal atitinkamas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas^[96].

Viešojo sektoriaus įsipareigojimų prisiėmimas

Nacionalinės teisės aktai, kuriuose reikalaujama, kad NCB dėl tam tikrų uždavinių ir pareigų nacionalinio pertvarkymo (pvz., perleidžiant NCB tam tikrus priežiūros uždavinius, kuriuos anksčiau vykdė valstybės ar nepriklausomos viešosios institucijos ar įstaigos) perimtų ankstesnio nepriklausomo viešojo subjekto įsipareigojimus, visapusiškai neapsaugant NCB nuo visų finansinių įsipareigojimų, atsirandančių iš ankstesnės tokio subjekto veiklos, būtų nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu^[97].

Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos NCB laikomas atsakingu už jam pagal nacionalinę teisę pavesto uždavinio vykdymą, reikštų jau egzistuojančio įsipareigojimo trečiosioms šalims prisiėmimą ir būtų nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu, jeigu žalos atlyginimas trečiosioms šalims nebūtų siejamas su NCB veiksmais, t. y. aplinkybe, kad NCB pažeidė šioje srityje jam nustatytas taisykles^[98]. Be to, jeigu uždavinių vykdymui reikalinga įgyvendinti sudėtingas ir skubias priemones, pavyzdžiui, susijusias su bankų reorganizavimu ar pertvarkymu, nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos NCB laikomas atsakingu už tokių uždavinių vykdymą, reikštų faktinį įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimą, jeigu NCB atsakomybė nebūtų apribota tik sunkaus pobūdžio šioje srityje nustatytų taisyklių pažeidimais^[99].

Teisingumo Teismas dar nėra išaiškinęs, kokie apribojimai gali būti taikomi nacionaliniam centriniam bankui nustatytų taisyklių sunkaus pobūdžio pažeidimų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių nacionalinėse teisinėse sistemose nacionalinių centrinių bankų atsakomybė grindžiama skirtingomis tradicijomis, tokie apribojimai gali būti įvairių formų, jeigu tik jie užkerta kelią faktiniam viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimui. Taip yra tuo atveju, jeigu nacionalinėje teisėje įtvirtinant atsakomybės esant kaltei kriterijų, pripažįstama, kad NCB atsakomybė gali kilti tik didelio neatsargumo, atsižvelgiant į konkretaus atvejo skubumą ir sudėtingumą, atveju^[100]. Faktiniam viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimui taip pat užkertamas kelias, jeigu nacionalinėje teisėje įtvirtinant ne kaltės, bet neteisėto elgesio kriterijų, ribojama atitinkamų priemonių teisminė peržiūra, suteikiant plačias galimybes atitinkamam nacionaliniam centriniam bankui veikti savo nuožiūra, atsižvelgiant į konkretaus atvejo skubumą ir sudėtingumą^[101].

Finansinė parama kredito ir (arba) finansų įstaigoms

Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatoma, kad NCB net jei ir nepriklausomai ir vien tik savo nuožiūra teikia finansavimą nemokioms kredito ir (arba) kitoms finansų įstaigoms, būtų nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu.

Tas pats būtų taikoma ir tada, jei Eurosistema finansuotų kredito įstaigą, kuri buvo rekapitalizuota siekiant atkurti jos mokumą tiesiogiai išleidžiant valstybės išleistas skolos priemones, kai nėra jokių alternatyvių rinkoje prieinamų finansavimo šaltinių (toliau – rekapitalizavimo obligacijos) ir kai tokios obligacijos naudojamos kaip įkaitas. Tokiu atveju, kai valstybė rekapitalizuoja kredito įstaigą tiesiogiai išleisdama rekapitalizavimo obligacijas, vėlesnis rekapitalizavimo obligacijų naudojimas kaip įkaito centrinio banko likvidumo operacijoms kelia abejonių dėl piniginio finansavimo^[102]. Skubi parama likvidumui padidinti, kurią NCB savarankiškai ir savo nuožiūra teikia mokiai kredito įstaigai, kurią ji užtikrina įkaitu – valstybės garantija, turi atitikti šiuos kriterijus: a) turi būti užtikrinta, kad NCB suteiktas kreditas yra kuo trumpesnio termino; b) tai turi būti sistemiškai svarbu stabilumui; c) neturi būti jokių abejonių dėl valstybės garantijos teisėtumo ir vykdytinumo pagal taikomą nacionalinę teisę; ir d) neturi būti jokių abejonių dėl valstybės garantijos ekonominio tinkamumo, kuris turėtų apimti pagrindinę paskolų sumą ir palūkanas už paskolas^[103].

Finansinė parama pertvarkymo fondams arba finansinėms priemonėms ir indėlių draudimo ar investuotojų kompensavimo sistemoms

NCB teikiamas finansavimas pertvarkymo fondui ar indėlių draudimo fondui, kuris laikomas viešosios teisės reglamentuojama organizacija pagal Sutarties 123 straipsnio 1 dalį, yra nesuderinamas su piniginio finansavimo draudimu. Organizacija yra reglamentuojama viešosios teisės, jei jai būdingos visos toliau nurodytos savybės: a) ji įsteigta siekiant konkretaus tikslo – patenkinti bendrojo intereso poreikius, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio; b) ji turi teisinį subjektiškumą ir c) jai būdingas glaudus priklausomybės ryšys su viešojo sektoriaus subjektais, paminėtais Sutarties 123 straipsnio 1 dalyje. Glaudus priklausomybės ryšys su šiais viešojo sektoriaus subjektais preziumuojamas, kai jie daugiausia finansuoja organizaciją arba jie vykdo jos valdymo priežiūrą, arba skiria daugiau kaip pusę jos administracinės, valdymo ar priežiūros valdybos narių^[104].

Net jeigu finansavimas nėra teikiamas viešosios teisės reglamentuojamai organizacijai, pertvarkymo fondo arba finansinės priemonės finansavimas yra nesuderinamas su piniginio finansavimo draudimu^[105]. Kai NCB veikia kaip pertvarkymo institucija, jis jokiomis aplinkybėmis negali prisiimti ar finansuoti jokių pereinamojo laikotarpio įstaigos ar turto valdymo įmonės pareigų^[106]. Todėl nacionalinės teisės aktuose turėtų būti aiškiai nustatyta, kad NCB neprisiims ir nefinansuos jokių šių subjektų įsipareigojimų^[107].

Indėlių garantijų sistemų direktyva^[108] ir Investuotojų kompensavimo sistemų direktyva^[109] nustatoma, kad indėlių garantijų sistemų ir investuotojų kompensavimo sistemų finansavimo išlaidas turi padengti atitinkamai pačios kredito įstaigos ir investicinės įmonės. Išskyrus viešosios teisės reglamentuojamos organizacijos finansavimą, nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatoma, kad NCB finansuoja kredito įstaigoms skirtą nacionalinę indėlių draudimo sistemą arba investicinėms įmonėms skirtą nacionalinę investuotojų kompensavimo sistemą, su piniginio finansavimo draudimu būtų suderinami tik tada, jei toks finansavimas būtų trumpalaikis, skirtas skubioms situacijoms sureguliuoti, sisteminiams stabilumo klausimams spręsti ir sprendimus NCB galėtų priimti savo nuožiūra^[110]. Ypač centrinio banko parama indėlių garantijų sistemoms neturėtų tapti sistemine išankstinio finansavimo veikla^[111].

Fiskalinio agento funkcija

ECBS statuto 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali veikti kaip fiskaliniai agentai“ „Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų, valstybių narių centrinių vyriausybių, regioninių, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų arba valstybinių įmonių“ atžvilgiu. ECBS statuto 21 straipsnio 2 dalies tikslas – po to, kai pinigų politikos kompetencija perleidžiama Eurosistemai, patikslinti, kad NCB, nepažeisdami piniginio finansavimo draudimo, ir toliau gali teikti fiskalinio agento paslaugą, kuri tradiciškai teikiama vyriausybėms ir kitiems viešiesiems subjektams. Be to, Reglamente (EB) Nr. 3603/93 nustatyta keletas aiškių ir siaurai apibrėžtų piniginio finansavimo draudimo išimčių, susijusių su fiskalinio agento funkcija, tai yra: a) vienos dienos kreditai viešajam sektoriui yra leistini, jeigu jų terminas yra ne ilgesnis nei viena diena ir negali būti pratęstas^[112]; b) kredituoti trečiųjų šalių išduotais čekiais viešojo sektoriaus sąskaitą, kai mokėtojo bankas dar nėra jų debetavęs, leidžiama, jeigu nuo čekio gavimo praėjęs nustatytas laikotarpis sutampa su įprastu atitinkamo NCB čekių apmokėjimo laikotarpiu ir jeigu visi galimi kintamumo atvejai yra išimtiniai, nedideli ir per trumpą laiką išsilygina^[113], ir c) laikyti viešojo sektoriaus išleistas ir jam kredituotas monetas leidžiama, jeigu jos sudaro mažiau kaip 10 % apyvartoje esančių monetų^[114].

Nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys fiskalinio agento funkcijas, apskritai turėtų būti suderinti su ES teise, o ypač – su piniginio finansavimo draudimu^[115]. Atsižvelgiant į ECBS statuto 21 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtintą pripažinimą, kad fiskalinio agento paslaugos yra teisėta funkcija, kurią tradiciškai atlieka nacionaliniai centriniai bankai, centrinių bankų teikiamos fiskalinio agento paslaugos laikomos neprieštaraujančiomis piniginio finansavimo draudimui, jei tokios paslaugos tebėra fiskalinio agento funkcija ir nėra centrinio banko atliekamas viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimas arba centrinio banko viešojo sektoriaus kreditavimas, kurių neapima siaurai Reglamente (EB) Nr. 3603/93 apibrėžtos išimtys^[116]. Nacionalinės teisės aktai, kuriais leidžiama NCB laikyti vyriausybės indėlius ir tvarkyti vyriausybės sąskaitas, nekelia susirūpinimo dėl atitikties piniginio finansavimo draudimui, kol tokios nuostatos neleidžia teikti kredito, įskaitant vienos nakties lėšų pereikvojimą sąskaitose. Tačiau susirūpinimas dėl atitikties piniginio finansavimo draudimui kiltų, jei, pavyzdžiui, nacionalinės teisės aktais būtų leidžiama už indėlius arba likučius einamosiose sąskaitose mokėti didesnį nei rinkos kaina atlyginimą, o ne atlyginimą, lygų rinkos kainai ar mažesnį už ją. Atlyginimas, kuris yra didesnis už rinkos kainą, de facto yra kreditas, prieštaraujantis piniginio finansavimo draudimo tikslui, ir todėl gali pakenkti šio draudimo tikslams. Ypač svarbu, kad bet koks atlyginimas už sąskaitą atitiktų rinkos parametrus, o atlyginimo už indėlius kaina atitiktų jų terminą^[117]. Be to, jei NCB teikia fiskalinio agento paslaugas neatlygintinai, susirūpinimo dėl piniginio finansavimo nekyla, jei tai yra esminės fiskalinio agento paslaugos^[118].

2.2.5.2 Privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimas

Sutarties 124 straipsnyje nustatyta, kad „draudžiamos visokios rizikos ribojimu nepagrįstos priemonės, suteikiančios Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms įstaigoms arba valstybių narių valstybinėms įmonėms privilegiją naudotis finansų įstaigomis“. Kaip ir piniginio finansavimo draudimo atveju, privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimu siekiama paskatinti valstybes nares laikytis patikimos biudžeto politikos, kad būtų išvengta to, jog valstybės skolos piniginis finansavimas ar privilegijuota viešųjų institucijų prieiga prie finansų rinkų lemtų pernelyg didelį įsiskolinimą arba pernelyg didelį valstybių narių deficitą^[119].

Vadovaujantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 3604/93^[120] 1 straipsnio 1 dalimi, privilegijos naudotis finansų įstaigomis yra suprantamos kaip įstatymai ir kiti privalomą galią turintys ir priimti vykdant viešuosius įgaliojimus teisės aktai, kurie: a) įpareigoja finansų įstaigas įsigyti arba turėti ES institucijų arba organų, centrinių vyriausybių, regiono, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų organų arba valstybių narių valstybinių įmonių įsipareigojimų, arba b) nustato mokestines lengvatas, taikomas tik finansų įstaigoms, arba rinkos ekonomikos principų neatitinkančius finansinius privalumus, siekiant paskatinti minėtas institucijas įsigyti arba turėti tokių įsipareigojimų.

Nacionaliniai centriniai bankai, kaip viešosios institucijos, negali imtis priemonių, suteikiančių privilegiją viešajam sektoriui naudotis finansų įstaigomis, jei tokios priemonės nėra pagrįstos rizikos ribojimo sumetimais. Be to, nacionalinių centrinių bankų priimtos taisyklės dėl pasirengimo įkeisti skolos priemones arba įkeitimo negali būti taikomos kaip priemonė privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimui apeiti^[121]. Valstybių narių teisės aktai šioje srityje negali nustatyti tokios privilegijos naudotis finansų įstaigomis.

Reglamento (EB) Nr. 3604/93 2 straipsnyje apibrėžiamas „rizikos ribojimas“, kuris reiškia tam tikrus vertinimus, kuriais grindžiami nacionaliniai įstatymai ir kiti teisės aktai, pagrįsti ES teise arba ją atitinkantys ir skirti tinkamai finansų įstaigų veiklai plėtoti, siekiant visos finansų sistemos stabilumo sustiprinimo ir tokių įstaigų klientų apsaugojimo. Rizikos ribojimu siekiama užtikrinti, kad bankai tebebūtų mokūs indėlininkų atžvilgiu^[122]. Rizikos ribojimo priežiūros srityje ES antrinės teisės aktuose buvo įtvirtinta keletas reikalavimų, užtikrinančių finansų įstaigų patikimumą^[123]. Kredito įstaiga apibrėžiama kaip įmonė, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės ir paskolų teikimu savo lėšomis^[124]. Be to, kredito įstaigos, įprastai vadinamos bankais, turi gauti kompetentingos valstybės narės institucijos leidimą teikti paslaugas^[125].

Nors privalomųjų atsargų reikalavimas gali būti suprantamas kaip rizikos ribojimo reikalavimų dalis, privalomosios atsargos yra NCB veiklos sistemos dalis ir yra naudojamos kaip pinigų politikos priemonė daugumoje ekonomikų, įskaitant euro zoną^[126]. Šiuo požiūriu Europos Centrinio Banko gairių (ES) 2015/51 (ECB/2014/60)^[127] I priedo 2 dalyje nustatyta, kad Eurosistemos privalomųjų atsargų sistema pirmiausia siekiama stabilizuoti pinigų rinkos palūkanų normas ir sukurti (arba padidinti) struktūrinį likvidumo trūkumą^[128]. ECB reikalauja, kad euro zonoje įsteigtos kredito įstaigos privalomąsias atsargas (indėlių forma) laikytų nacionalinių centrinių bankų sąskaitose^[129].

Šiame pranešime dėmesys skiriamas tiek nacionalinės teisės aktų ar NCB priimtų taisyklių, tiek NCB įstatymų suderinamumui su Sutartyje nustatytu privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimu. Tačiau šiame pranešime nėra išankstinio nusistatymo įvertinti, ar įstatymai, reglamentai, taisyklės arba administraciniai aktai valstybėse narėse nėra taikomi kaip priemonė privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimui apeiti prisidengiant rizikos ribojimo sumetimais. Toks vertinimas nepatenka į šio pranešimo sritį.

2.2.6 Vienoda žodžio „euro“ rašyba

Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Sąjunga įsteigia ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro“. Sutarčių tekstuose visomis oficialiosiomis kalbomis, vartojančiomis romėnų abėcėlę, žodis „euro“ vienaskaitos vardininko linksnyje nuosekliai rašomas „euro“. Graikų abėcėlės tekste žodis „euro“ yra rašomas „ευρώ“, o kirilicos abėcėlės tekste žodis „euro“ yra rašomas „евро“^[130]. Atitinkamai iš Reglamento (EB) Nr. 974/98 aišku, kad bendrosios valiutos pavadinimas turi būti vienodas visomis oficialiosiomis ES kalbomis atsižvelgiant į abėcėlių skirtumus. Taigi, Sutartimis reikalaujama, kad vienaskaitos vardininko linksnyje žodžio „euro“ rašyba būtų vienoda visose ES ir nacionalinės teisės aktų nuostatose atsižvelgiant į abėcėlių skirtumus.

Atsižvelgiant į išimtinę ES kompetenciją nustatyti bendrosios valiutos pavadinimą, bet kokie nukrypimai nuo šios taisyklės yra nesuderinami su Sutartimis ir turėtų būti panaikinti^[131]. Nors šis principas taikomas visiems nacionalinės teisės aktams, šio Pranešimo skyriuose, kuriuose įvertinamos šalys, daugiausia dėmesio skiriama nacionalinių centrinių bankų teisės aktams ir teisės aktams dėl euro įvedimo.

2.2.7 Nacionalinių centrinių bankų teisinė integracija į Eurosistemą

Nacionalinės teisės nuostatos (visų pirma NCB įstatymų, taip pat kitų teisės aktų), kurios trukdytų vykdyti su Eurosistema susijusius uždavinius arba laikytis ECB sprendimų, yra nesuderinamos su veiksmingu Eurosistemos veikimu, atitinkamai valstybei narei įsivedus eurą. Todėl reikia pritaikyti nacionalinės teisės aktus, kad būtų užtikrintas uždavinių, susijusių su Eurosistema, suderinamumas su Sutartimi ir ECBS statutu. Siekiant atitikti Sutarties 131 straipsnio reikalavimus, nacionalinės teisės aktus reikėjo pakoreguoti taip, kad jų suderinamumas būtų užtikrintas iki ECBS įkūrimo dienos (Švedijos atveju) ir iki 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. arba 2013 m. liepos 1 d. (valstybių narių, kurios įstojo į ES tomis dienomis, atveju). Nepaisant to, įstatymuose nustatyti reikalavimai, susiję su visiška NCB teisine integracija į Eurosistemą, turi įsigalioti tik tada, kai visiška integracija taps efektyvi, t. y. tą dieną, kai valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, įsives eurą.

Svarbiausios šiame pranešime analizuojamos sritys yra tos, kuriose įstatymų nuostatos gali trukdyti NCB vykdyti Eurosistemos reikalavimus. Tai tokios nuostatos, kurios a) gali užkirsti kelią NCB dalyvauti įgyvendinant ECB sprendimus priimančių organų nustatytą bendrą pinigų politiką arba b) gali trukdyti valdytojui vykdyti jo, kaip ECB valdančiosios tarybos nario, pareigas arba c) neatsižvelgia į ECB prerogatyvas, arba d) nepripažįsta, kad išimtinė kompetencija su ECBS susijusiems uždaviniams vykdyti valstybėse narėse, kurių valiuta yra euro, yra neatšaukiamai suteikta Sąjungai,^[132] arba e) kurios saisto NCB, jiems vykdant su ECBS susijusias užduotis, su nacionalinių valdžios institucijų sprendimais, prieštaraujančiais ECB teisės aktams. Atskiriami šie dalykai: ekonominės politikos tikslai, uždaviniai, finansinės nuostatos, valiutų kurso politika ir tarptautinis bendradarbiavimas. Galiausiai paminėtos kitos sritys, kuriose gali prireikti pritaikyti NCB įstatymus.

2.2.7.1 Ekonominės politikos tikslai

Visiška NCB integracija į Eurosistemą reiškia, kad įstatymu nustatyti jo tikslai turi būti suderinti su ECBS tikslais, nustatytais ECBS statuto 2 straipsnyje. Tai reiškia, inter alia, kad reikia pritaikyti „nacionalinį atspalvį“ turinčius įstatymu nustatytus tikslus, pavyzdžiui, kai įstatymo nuostatose minima pareiga vykdyti pinigų politiką laikantis atitinkamos valstybės narės bendrosios ekonominės politikos. Be to, NCB antriniai uždaviniai turi derėti ir neturi trukdyti jų pareigai remti ES bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytų ES tikslų; kartu šis tikslas negali pažeisti kainų stabilumo tikslo^[133].

2.2.7.2 Uždaviniai

Valstybės narės, kurios valiuta yra euro, NCB uždavinius daugiausia lemia Sutartis ir ECBS statutas, nes NCB turi neatskiriamos Eurosistemos dalies statusą. Todėl, siekiant atitikti Sutarties 131 straipsnio reikalavimus, NCB įstatymų nuostatas, įtvirtinančias uždavinius, reikia palyginti su atitinkamomis Sutarties ir ECBS statuto nuostatomis ir panaikinti bet kokį neatitikimą^[134]. Tai taikoma visoms nuostatoms, kurios po euro įvedimo ir integracijos į Eurosistemą trukdo vykdyti su ECBS susijusius uždavinius, ir ypač toms, kuriomis neatsižvelgiama į ECBS įgaliojimus pagal ECBS statuto IV skyrių.

Visomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su pinigų politika, turi būti pripažįstama, kad ES pinigų politika turi būti vykdoma per Eurosistemą^[135]. NCB įstatymuose gali būti nuostatų dėl pinigų politikos priemonių. Siekiant atitikti Sutarties 131 straipsnio reikalavimus, tokios nuostatos turėtų būti suderinamos su Sutarties ir ECBS statuto nuostatomis ir bet kokia neatitiktis turėtų būti panaikinta.

Fiskalinių pokyčių stebėsena – uždavinys, kurį NCB vykdo reguliariai siekdamas nustatyti tinkamas pinigų politikoje taikytinas priemones. Siekdami prisidėti prie tinkamo Europos pinigų sąjungos veikimo, nacionaliniai centriniai bankai taip pat gali pateikti savo nuomonę dėl atitinkamų fiskalinių pokyčių remdamiesi savo stebėjimo veikla ir patarimo nepriklausomumu. NCB vykdoma fiskalinių pokyčių stebėsena pinigų politikos tikslais turėtų būti grindžiama visapusiška prieiga prie visų atitinkamų viešųjų finansų duomenų. Todėl nacionaliniai centriniai bankai turėtų gauti prieigą prie visų viešųjų finansų statistinių duomenų besąlygiškai, laiku ir automatiškai. Tačiau NCB vaidmuo neturėtų peržengti stebėsenos veiklos, kuri kyla iš jo pinigų politikos įgaliojimų vykdymo arba yra su juo tiesiogiai arba netiesiogiai susijusi^[136]. Oficialūs NCB įgaliojimai dėl prognozių ir fiskalinių pokyčių vertinimo reiškia NCB funkciją (ir atitinkamai atsakomybę) fiskalinės politikos formavimo srityje, dėl ko gali kilti rizika, kad bus pakenkta Eurosistemos pinigų politikos įgaliojimų vykdymui ir NCB nepriklausomumui^[137].

Atsižvelgdamas į nacionalinės teisės aktų projektus, kuriais siekiama įveikti suirutę finansų rinkose, ECB pabrėžė, kad reikėtų vengti bet kokių iškraipymų euro zonos pinigų rinkos nacionaliniuose segmentuose, kadangi tai gali pakenkti bendros pinigų politikos įgyvendinimui. Pirmiausia tai taikytina valstybės garantijų naudojimui tarpbankiniams indėliams padengti^[138].

Valstybės narės privalo užtikrinti, kad nacionalinės teisinės priemonės, kuriomis sprendžiamos verslo ar profesinio likvidumo problemos, pavyzdžiui, jų skolos finansų įstaigoms, neturės neigiamo poveikio rinkos likvidumui. Pirmiausia, tokios priemonės negali neatitikti atvirosios rinkos ekonomikos principo, kuris apibūdintas Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje, nes tai gali pakenkti kredito srautams, padaryti esminį poveikį finansų įstaigų ir rinkų stabilumui ir taip paveikti Eurosistemos uždavinių vykdymą^[139].

Nacionalinės teisės aktų nuostatomis, suteikiančiomis NCB išimtinę teisę išleisti banknotus, turi būti pripažinta, kad, įsivedus eurą, išimtinę teisę duoti leidimą išleisti eurų banknotus turi ECB valdančioji taryba, kaip nustatyta Sutarties 128 straipsnio 1 dalyje ir ECBS statuto 16 straipsnyje^[140], o teisę išleisti eurų banknotus turi ECB ir nacionaliniai centriniai bankai. Įsivedus eurą taip pat būtina arba panaikinti nacionalinės teisės aktų nuostatas, leidžiančias vyriausybėms daryti įtaką tokiais klausimais kaip banknotų nominalai, gamyba, apimtis arba išėmimas iš apyvartos, arba pripažinti ECB įgaliojimus eurų banknotų atžvilgiu, kaip numatyta Sutarties ir ECBS statuto nuostatomis. Nepriklausomai nuo to, kaip vyriausybės ir nacionaliniai centriniai bankai dalijasi atsakomybe monetų atžvilgiu, įsivedus eurą atitinkamomis nuostatomis turi būti pripažinti ECB įgaliojimai patvirtinti eurų monetų emisijos apimtį. Valstybė narė negali apyvartoje esančios valiutos laikyti jos NCB skola tos valstybės narės vyriausybei, nes tai pažeistų bendrosios valiutos koncepciją ir būtų nesuderinama su Eurosistemos teisinės integracijos reikalavimais^[141].

Dėl užsienio atsargų valdymo^[142] pasakytina, kad bet kuri eurą įsivedusi valstybė narė, kuri neperveda savo oficialiųjų užsienio atsargų^[143] savo NCB, pažeidžia Sutartį. ECBS uždavinys – užsienio atsargų saugojimas ir valdymas – apima visus veiksmus, kurių reikia veiksmingai įgyvendinant Eurosistemos įgaliojimus. Pavyzdžiui, tam, kad atsargos atliktų savo funkciją vykdant užsienio atsargų valdymo operacijas, labai svarbus aspektas yra centrinio banko atliekama visiška veiksminga kontrolė. Tai apima NCB gebėjimą visiškai savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su užsienio atsargų laikymu, išlaikymu, disponavimu, derybomis ir kasdieniu, taip pat ilgalaikiu valdymu, įskaitant aukso pirkimą ir pardavimą, sudarant neatidėliotinus ir išankstinius sandorius ir sudarant atpirkimo sutartis^[144]. Be to, bet kokia trečiosios šalies, pavyzdžiui, vyriausybės arba parlamento, teisė daryti įtaką NCB sprendimams oficialiųjų užsienio atsargų valdymo atžvilgiu prieštarautų Sutarties 127 straipsnio 2 dalies trečiai įtraukai. Be to, NCB privalo pervesti ECB užsienio atsargų proporcingai jų dalims pasirašytajame ECB kapitale. Tai reiškia, kad neturi būti teisinių kliūčių NCB pervesti užsienio atsargas ECB.

Kalbant apie statistiką, pasakytina, kad nors reglamentai, priimti statistikos srityje, pagal ECBS statuto 34 straipsnio 1 dalį, nesuteikia jokių teisių arba nenustato įsipareigojimų euro neįsivedusioms valstybėms narėms, ECBS statuto 5 straipsnis, susijęs su statistinės informacijos rinkimu, taikomas visoms valstybėms narėms, nepriklausomai nuo to, ar jos įsivedė eurą. Todėl valstybės narės, kurių valiuta nėra euro, yra įpareigotos nacionaliniu lygiu parengti ir įgyvendinti visas priemones, kurias jos laiko tinkamomis statistinei informacijai, reikalingai ECB statistinės atskaitomybės reikalavimams vykdyti^[145], rinkti, ir laiku pasirengti statistikos srityje, kad jos galėtų tapti valstybėmis narėmis, kurių valiuta yra euro^[146]. Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatoma NCB ir nacionalinių statistikos įstaigų bendradarbiavimo sistema, turėtų užtikrinti NCB nepriklausomumą jiems atliekant savo uždavinius ECBS statistikos sistemoje^[147].

2.2.7.3 Finansinės nuostatos

ECBS statuto finansinės nuostatos apima finansinių ataskaitų^[148], audito^[149], kapitalo pasirašymo^[150], užsienio atsargų pervedimo^[151] ir pinigų politikos pajamų paskirstymo taisykles^[152]. Nacionaliniai centriniai bankai privalo galėti vykdyti savo įsipareigojimus vadovaudamiesi šiomis nuostatomis, todėl bet kokios nesuderinamos nacionalinės nuostatos turi būti panaikintos^[153].

2.2.7.4 Valiutos kurso politika

Valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, nacionalinės teisės aktuose gali būti numatyta, kad už tos valstybės narės valiutos kurso politiką atsako vyriausybė, o NCB suteikiamas konsultacinis ir (arba) vykdomasis vaidmuo. Tačiau, iki tai valstybei narei įsivedant eurą, tokiuose teisės aktuose turi būti nurodyta, kad, vadovaujantis Sutarties 138 ir 219 straipsniais, atsakomybė už euro zonos valiutos kurso politiką pereina ES.

2.2.7.5 Tarptautinis bendradarbiavimas

Siekiant įsivesti eurą, nacionalinės teisės aktai turi būti suderinti su ECBS statuto 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su Eurosistemai patikėtais uždaviniais, srityje ECB nusprendžia, kaip atstovaujama ECBS. Nacionalinės teisės aktuose, kuriais NCB leidžiama dalyvauti tarptautinėse pinigų institucijose, turi būti numatyta, kad tokiam dalyvavimui reikalingas ECB pritarimas (ECBS statuto 6 straipsnio 2 dalis).

2.2.7.6 Kitos nuostatos

Be pirmiau išdėstytų klausimų, tam tikrų valstybių narių atžvilgiu esama kitų sričių, kuriose reikia pritaikyti nacionalinės teisės aktų nuostatas (pvz., tarpuskaitos ir mokėjimo sistemų bei keitimosi informacija srityse).

3 Ekonominės konvergencijos būklė

Šiame skyriuje pateikta bendroji apžvalga. Kai kurie su bendru vertinimu susiję veiksniai čia neaptariami (jie apžvelgiami 4 ir 5 skyriuose).

Nuo 2024 m. ECB paskelbto pranešimo apie konvergenciją pažangą, siekiant užtikrinti atitiktį konvergencijos kriterijams, lėtino išorės sukrėtimai. Trijose iš penkių vertinamų šalių infliacija pagal SVKI tebėra didesnė už pamatinę vertę, o vienoje iš jų reikšmingai viršija šią ribinę vertę (žr. 3.1 lentelę). Nuo 2024 m. paskelbto Pranešimo apie konvergenciją daugumoje šalių pablogėjo viešųjų finansų būklė, o kai kuriais atvejais skolos ir BVP santykis gerokai padidėjo. Nuo 2024 m. pranešimo apie konvergenciją paskelbimo šalių, kurioms taikoma perviršinio deficito procedūra (PDP), skaičius išaugo nuo vienos iki trijų ir prognozuojama, kad nė viena iš šių šalių iki 2027 m. pabaigos nesumažins savo deficito iki pamatinės vertės, t. y. 3 % BVP. Visų šiame pranešime vertinamų šalių valiutos nedalyvavo valiutų kurso mechanizme (VKM II), o kai kurių valiutų kursas euro atžvilgiu pastaruosius kelerius metus gerokai svyravo. Nuo 2024 m. birželio mėn. ilgalaikių palūkanų normų skirtumas, palyginti su euro zona, šiek tiek padidėjo dviejose ir sumažėjo trijose šalyse. 2026 m. gegužės mėn. duomenimis, trijose šalyse 12 mėn. ilgalaikių palūkanų normų vidurkis yra didesnis už pamatinę vertę, o kitose dviejose – už ją mažesnis. Vienas pagrindinių veiksnių, stabdančių ekonominę konvergenciją, yra išorės sukrėtimų, be kita ko, Rusijos karo prieš Ukrainą, įtampos pasaulinės prekybos santykiuose ir Artimuosiuose Rytuose prasidėjusio karo, ekonominis poveikis.

Per pastaruosius dvejus metus vertinamų šalių ekonomiką ir toliau veikė didelė geopolitinė įtampa bei didėjantis pasaulinės prekybos neapibrėžtumas ir susiskaidymas. Karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, taip pat apskritai padidėjusi geopolitinė įtampa neigiamai paveikė ekonominį aktyvumą dėl padidėjusio neapibrėžtumo, prekybos ir tiekimo grandinių trikdžių bei susilpnėjusio įmonių ir vartotojų pasitikėjimo. Be to, išorės nepalankius veiksnius stiprino atsinaujinusi prekybos įtampa ir muitų priemonės pasauliniu mastu. Nors vertinamų šalių tiesioginė prekyba su JAV yra gana ribota, netiesioginis poveikis, perduodamas per pasaulines vertės grandines, gali sustiprinti prekybos sukrėtimus, kurie atsilieps galutinės grandies gamybos sektoriams ir susijusioms paslaugoms. Pastaruoju metu karas Artimuosiuose Rytuose ypač paveikė infliacijos konvergenciją, nes kai kurios vertinamos šalys yra jautresnės energijos kainų sukrėtimams nei euro zona. Karas padidino pasaulinį neapibrėžtumą ir lėmė staigų energijos kainų kilimą, įskaitant naftos ir dujų kainų šuolius bei padidėjusią riziką pagrindiniams pasauliniams laivybos maršrutams. Tai sustabdė nuolatinį infliacijos daugumoje vertinamų šalių mažėjimą. Nors jautrumas ir tiesioginis energetikos sukrėtimų poveikis ilgainiui mažėja ir šiuo metu yra mažesnis negu 2022 m., vidutiniu laikotarpiu jis priklausys nuo konflikto intensyvumo bei trukmės ir nuo to, kokią įtaką energijos kainos darys vartotojų kainoms ir atskirų šalių ekonomikoms.

Nepaisant šių išorės iššūkių, kol kas vertinamų šalių ekonomikos aktyvumas tebėra atsparus. 2024 ir 2025 m. infliaciniam spaudimui sumažėjus daugumoje šalių – tam įtakos turėjo griežtesnė pinigų politika ir ankstesnis energijos kainų normalizavimasis – realiosios disponuojamosios pajamos pamažu atsigavo, o tai padidino vidaus paklausą. Vis dėlto augimo tempai skirtingose šalyse tebėra nevienodi. 2024 ir 2025 m. Vengrijos ir Rumunijos ekonomikų aktyvumas buvo menkas. Vengrijoje augimą slopino vangus grynasis eksportas ir investicijos, nes šalies svarbiausiuose į eksportą orientuotuose sektoriuose išorės paklausa buvo maža, taip pat tebesitęsiantis neapibrėžtumas dėl ES lėšų panaudojimo ir verslo aplinkos. Rumunijoje 2024 m. augimą lėtino grynasis ekspertas ir investicijos. 2025 m. fiskalinio konsolidavimo priemonės mažino privatųjį vartojimą Rumunijoje, tačiau investicijos didėjo ir neigiamas grynojo eksporto indėlis išnyko. Didesnis infliacinis spaudimas šiose dviejose šalyse ribojo realiųjų pajamų augimą ir prisidėjo prie griežtesnių finansavimo sąlygų. Priešingai, Lenkijoje produkcijos augimas pranoko daugumos kitų ES šalių augimą, o jį skatino didelė vidaus paklausa ir aktyvios investicijos, nors dėl jų didėjo biudžeto deficitas.

Vertinamų šalių ekonomines perspektyvas temdo padidėjusi geopolitinė įtampa. Nors 2026 ir 2027 m. pagrindinis augimą lemiantis veiksnys tebebus vidaus paklausa, kurią skatins vis dar atsparios darbo rinkos, karas Artimuosiuose Rytuose prisidėjo prie didesnių svyravimų pasaulinėse energijos rinkose bei didėjančių energijos sąnaudų ir jau daro pastebimą poveikį infliacijai bei ekonominiams vertinimams, o tai gali neigiamai paveikti ekonominį aktyvumą. Esant dabartinėms aplinkybėms, augimo perspektyvos tebėra labai neaiškios ir kyla didelė lėtesnio augimo rizika. Tolesnė geopolitinė ir prekybos įtampa galėtų sustiprinti susiskaidymo tendencijas, ypač atsižvelgiant į didelį šių šalių ekonomikų atvirumą ir integraciją į pasaulines vertės grandines, o tai galėtų sutrikdyti prekybos bei investicijų srautus ir padidinti rizikos premijas. Perspektyvas dar labiau temdo ankstesnis kelių šalių kainų konkurencingumo sumažėjimas ir kai kuriais atvejais netikrumas dėl fiskalinio konsolidavimo tempo bei struktūros.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius vertinamos Vidurio ir Rytų Europos šalys padarė akivaizdžią pažangą siekdamos realios konvergencijos ir priartėjimo prie euro zonos vidurkio, tačiau pastaraisiais metais sustiprėjo struktūriniai nepalankūs veiksniai. Nuo 1999 m. šių šalių realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui, atotrūkis nuo euro zonos vidurkio gerokai sumažėjo (žr. 3.1 pav.). Tačiau nuo 2019 m. realios konvergencijos tempas daugumoje šalių sulėtėjo, o tai lėmė vienas po kito einančių sukrėtimų ir struktūrinių veiksnių, ribojančių našumą ir darbo jėgos pasiūlą, išliekamasis poveikis. Taip pat vis dar esama makroekonomikos ir finansinio pažeidžiamumo, nors ir skirtingo masto įvairiose šalyse. Jei šios problemos nebus tinkamai sprendžiamos, jos gali sustiprinti išorės sukrėtimų poveikį ir daryti neigiamą įtaką tiek augimo potencialui, tiek konvergencijos tvarumui ilguoju laikotarpiu. Šiuo metu pagrindiniai iššūkiai, susiję su ilgalaike realia konvergencija, yra tokie: i) padidėjęs pasaulinis neapibrėžtumas, įskaitant geopolitinę įtampą, didėjantį prekybos susiskaidymą ir pokyčius pasaulinėse vertės grandinėse, kurie gali pakeisti prekybos ir investicijų modelius, sustiprinti konkurencinį spaudimą Europos pramonės šakoms ir padidinti pažeidžiamumą, susijusį su priklausomybe nuo ypatingos svarbos žaliavų; ii) tebevykstantis pramonės struktūrų pertvarkymas, ypač atsižvelgiant į žaliąją ir skaitmeninę pertvarkas, keliančias ypatingų iššūkių šalims, pereinančioms iš vidutinių į didelių pajamų lygį, ypač toms, kurios yra palyginti labai priklausomos nuo daug anglies dioksido išskiriančių energijos šaltinių; iii) nuolatinis darbo jėgos trūkumas, įgūdžių neatitikimas ir nepalankios demografinės tendencijos, kurios riboja potencialų augimą; iv) ribota pažanga gerinant valdymą, institucinius gebėjimus ir verslo aplinką, kurie yra itin svarbūs spartinant ilgalaikį našumo augimą ir didinant atsparumą būsimiems sukrėtimams, ir v) fiskalinis pažeidžiamumas, įskaitant didelį spaudimą išlaidoms siekiant, be kita ko, spręsti geopolitinės įtampos, senėjančios visuomenės, klimato kaitos keliamos rizikos ir žaliosios pertvarkos padarinius, taip pat didėjantis valstybės skolos lygis.

3.1 pav.

Realusis BVP, tenkantis vienam gyventojui

a) Palyginti su euro zonos vidurkiu	b) Pokytis, palyginti su euro zonos vidurkiu nuo 1999 m.
(indeksas: euro zona = 100)	(indeksas: euro zona = 100; x ašis: lygis 1999 m.; y ašis: lygio pokytis procentiniais punktais, 1999–2025 m.)

Vertinant atitiktį konvergencijos kriterijams, labai svarbus veiksnys tebėra konvergencijos tvarumas. Konvergencija turi būti ilgalaikė ir pagrįsta tvirtais ekonominiais pagrindais, o ne pasiekta tik vienu konkrečiu momentu. Patirtis, įgyta pradėjus veikti ekonominei ir pinigų sąjungai, parodė, kad, esant silpniems pagrindams, pernelyg skatinamojo pobūdžio makroekonominei pozicijai, nepakankamiems instituciniams ir statistiniams gebėjimams bei pernelyg optimistiškiems lūkesčiams dėl realiųjų pajamų konvergencijos, gali kelti grėsmę ne tik atitinkamoms šalims, bet ir sklandžiam visos euro zonos veikimui. Ankstesnės krizės, be kita ko, valstybės skolos krizė, COVID‑19 pandemija ir 2022–2023 m. energetikos sukrėtimas, dar kartą parodė, kad dėl didelių makroekonominių disbalansų, ribotų reformų pajėgumų ir silpno atsparumo neigiamiems sukrėtimams konvergencijos procesas gali užsitęsti ir brangiai kainuoti. Esant dabartinei padidėjusiai geopolitinei įtampai ir didesniam ekonominiam susiskaidymui, atsparumas ir politikos patikimumas tapo dar svarbesni. Todėl vien tik atitiktis kiekybiniams konvergencijos kriterijams tam tikru momentu savaime nėra garantija, kad šalis sklandžiai dalyvaus euro zonoje. Šalys, siekiančios įsivesti eurą, turėtų įrodyti, kad konvergencija yra tvari, kad jų makroekonominė politika atitinka į stabilumą orientuotą dalyvavimą pinigų sąjungoje, o jų institucijos yra pakankamai patikimos, kad įveiktų būsimus sukrėtimus. Tuo visų pirma yra suinteresuota kiekviena šalis, tačiau tai taip pat būtina veiksmingam pinigų politikos perdavimui ir visos euro zonos stabilumui, atsižvelgiant į tai, kad ji tebėra pinigų sąjunga be centralizuotų fiskalinių pajėgumų ir su ribotais nuolatiniais rizikos pasidalijimo mechanizmais.

Norint pasiekti tvarią konvergenciją, būtinas ilgalaikis politikos koregavimas ir struktūrinė konvergencija. Pagrindinės būtinos sąlygos apima makroekonominį stabilumą, tvirtą ir patikimą fiskalinę politiką, atitinkančią ES ekonomikos valdymo sistemą, bei palankią verslo aplinką, grindžiamą veiksmingomis ekonominėmis struktūromis ir stipriomis viešosiomis institucijomis. Norint sudaryti palankesnes sąlygas struktūriniam koregavimui ir įveikti makroekonominius sukrėtimus, labai svarbu užtikrinti didelį produktų ir darbo rinkų lankstumą. Į stabilumą orientuota politikos sistema ir tinkamai pagrįsti infliacijos lūkesčiai yra itin svarbūs siekiant palaikyti kainų stabilumą ir remti tvarią nominaliąją konvergenciją. Veiksmingas atviros rinkos ekonomikos su laisva konkurencija veikimas skatina efektyvų kapitalo ir darbo jėgos paskirstymą, taip didindamas našumą ir ilgalaikį augimą. Aukštas ekonominės integracijos su euro zona lygis prisideda prie verslo ciklų sinchronizavimo ir sklandaus dalyvavimo pinigų sąjungoje. Kartu yra svarbu labiau suderinti ekonomines struktūras siekiant užtikrinti, kad ekonomikos panašiai reaguotų į bendrus sukrėtimus, įskaitant tuos, kurie susiję su skirtinga energetine priklausomybe ir gamybos struktūromis, taip prisidedant prie sklandaus pinigų sąjungos veikimo. Be to, norint išvengti makroekonominių ir finansinių disbalansų susidarymo, be kita ko, pernelyg didelio turto kainų augimo ir socialiniu požiūriu brangiai kainuojančių kredito pakilimo bei nuosmukio ciklų, reikia atitinkamų makroprudencinių ir priežiūros sistemų. Tais atvejais, kai pagal Europos Komisijos makroekonominio disbalanso procedūrą (MDP) buvo nustatyti makroekonominiai disbalansai, tebėra būtina imtis ryžtingų politikos veiksmų. Veiksmingas ES lėšų, įskaitant likusius priemonės „Next Generation EU“ išteklius, panaudojimas ir įgyvendinimas gali prisidėti prie konvergencijos, su sąlyga, kad investicijų ir reformų įsipareigojimai bus vykdomi laiku ir veiksmingai. Galiausiai tvirta institucinė struktūra ir gebėjimas įgyvendinti patikimą politiką tebėra pagrindiniai veiksniai, lemiantys tvarią ekonominę integraciją.

3.1 Kainų stabilumo kriterijus

Per pastaruosius dešimt metų infliacijos kaitą vertinamose šalyse lėmė keli dideli ir iš dalies sutampantys sukrėtimai. Po ankstesniais metais vyravusio žemo infliacijos lygio 2020 m. kilusi pandemija lėmė staigų ekonominio aktyvumo sumažėjimą. Nors vienose šalyse infliacija iš pradžių sumažėjo, kitose ji tebebuvo palyginti stabili, iš dalies dėl kylančių maisto produktų ir paslaugų kainų bei tebesitęsiančios įtampos darbo rinkoje. Nuo 2021 m. infliacija visose vertinamose šalyse reikšmingai padidėjo dėl staigaus energijos kainų kilimo bei pasiūlos ir paklausos disbalanso (žr. 3.2 pav.). Nuo 2022 m. pradžios Rusijos karas prieš Ukrainą dar labiau sustiprino šį spaudimą. Infliacija Vidurio ir Rytų Europoje didėjo sparčiau nei euro zonoje dėl didesnio energijos suvartojimo intensyvumo gamyboje, didesnės energijos ir maisto dalies vartojimo krepšeliuose, pirminės priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių ir gilios integracijos į pasaulines vertės grandines, kurios sustiprino išorės sukrėtimų poveikį. Nuolatinė įtampa darbo rinkoje ir sparčiai kylantis darbo užmokestis taip pat prisidėjo prie vidaus kainų spaudimo (žr. 3.3 pav. a grafiką) (taip pat žr. 3.5 skirsnį). Siekdami sustabdyti sparčiai augančią infliaciją, dauguma centrinių bankų 2021 m. pradėjo didinti pinigų politikos palūkanų normas, o vyriausybės, ypač 2022 ir 2023 m., ėmėsi laikinų fiskalinių priemonių – daugiausia skyrė subsidijas energetikos sektoriui ir, šiek tiek mažesniu mastu, mažino netiesioginius mokesčius. Infliacija, maždaug 2022 m. pabaigoje–2023 m. pradžioje pasiekusi aukščiausią lygį, labai sumažėjo dėl sugriežtintos pinigų politikos, kritusių pasaulinių energijos kainų, iš lėto mažėjančių tiekimo trikdžių ir bazės efektų. Vis dėlto per pastaruosius dešimt metų infliacija daugumoje vertinamų šalių vidutiniškai buvo didesnė ir kito labiau nei euro zonoje.

3.2 pav.

Ilgalaikiai infliacijos pagal SVKI pokyčiai ir perspektyva

(metinis pokytis, procentais)

3.3 pav.

Bendras SVKI, nominaliųjų vienetinių darbo sąnaudų (VDS) ir suderintų konkurencingumo rodiklių (SKR) augimas 2016–2025 m.

a) SVKI ir nominaliosios VDS	b) SVKI pagal VDS ir BVP defliatorių
(procentiniais punktais; x ašis – bendras SVKI augimas; y ašis – bendras VDS augimas)	(procentiniais punktais; x ašis – kumuliacinis SKR augimas pagal BVP defliatorių; y ašis – bendras SKR augimas pagal VDS)

2026 m. gegužės mėn. trijose vertinamose šalyse iš penkių vertinamų šalių užregistruotas didesnis už 2,7 % pamatinę kainų stabilumo kriterijaus vertę vidutinis 12 mėn. infliacijos lygis. Po staigaus infliacijos šuolio 2022 m. infliacija visose vertinamose šalyse 2023 m. ėmė reikšmingai mažėti, o 2024 m. mažėjo toliau. Tačiau dezinfliacijos tendencijos skirtingose šalyse buvo nevienodos. Rumunijoje infliacija buvo didesnė nei kitose šalyse ir nuo 2025 m. vidurio gerokai padidėjo dėl netiesioginių mokesčių priemonių, pradėtų taikyti siekiant fiskalinio konsolidavimo, tad infliacija gerokai viršijo centrinio banko tikslinį dydį. Vengrijoje infliacija 2025 m. pabaigoje grįžo į centrinio banko tolerancijos intervalą. Lenkijoje infliacija 2024 m. pirmąjį pusmetį sumažėjo, priartėdama prie tikslinio lygio, vėliau kurį laiką buvo didesnė, o nuo 2025 m. vidurio jo neviršijo. 2025 m. infliacinį spaudimą visose šalyse didino išaugusios maisto kainos, kurios Vidurio ir Rytų Europoje vidutiniškai kilo sparčiau nei euro zonoje dėl su oro sąlygomis susijusių pasiūlos sutrikimų, sparčiau augančių gamybos sąnaudų, įskaitant darbo užmokestį, energiją ir trąšas, bei didesnės maisto dalies Vidurio ir Rytų Europos vartojimo krepšeliuose. Šiose šalyse nuolatinė, nors ir mažėjanti, įtampa darbo rinkoje taip pat skatino darbo užmokesčio augimą. 2026 m. pirmaisiais mėnesiais didėjusios energijos sąnaudos, kurios augo dėl geopolitinės įtampos eskalavimo Artimuosiuose Rytuose, stiprino infliaciją didinantį spaudimą daugumoje šių vertinamų šalių. Reaguodamos į tai, visų apžvelgiamų šalių valdžios institucijos ėmėsi priemonių, skirtų didesnių energijos kainų poveikiui mažinti, pavyzdžiui, nustatė viršutines degalų kainų ribas, sumažino akcizus, nustatė viršutines pelno maržų ribas ir skyrė subsidijas namų ūkiams bei įmonėms, o tai turėtų sušvelninti infliacinį spaudimą. 2026 m. gegužės mėn. Rumunijoje užfiksuoti infliacijos rodikliai gerokai viršijo pamatinę vertę, o Vengrijoje ir Lenkijoje infliacija taip pat viršijo šią ribinę vertę, tik šiek tiek mažiau (žr. 3.4 pav.). Čekijoje ir Švedijoje infliacija nesiekė pamatinės vertės. Remiantis 2024 m. pranešimu apie konvergenciją, visose vertinamose šalyse užfiksuoti infliacijos rodikliai buvo didesni už tuo metu taikytą pamatinę vertę (3,3 %). Tai rodo tam tikrą pažangą infliacijos konvergencijos srityje, nors ji vis dar nevienoda skirtingose šalyse.

3.4 pav.

Infliacija pagal SVKI

(vidutinis metinis pokytis, proc.)

Dėl nevienodos dezinfliacijos dinamikos po 2022–2023 m. infliacijos sukrėtimo pinigų politika skirtingose šalyse buvo švelninama nevienodai. Po ankstesnio griežtinimo ciklo, kuris vertinamose šalyse prasidėjo anksčiau nei euro zonoje, politikos pozicijos buvo pamažu švelninamos, nes infliacija sumažėjo (žr. 3.5 pav. a grafiką). Čekijos ir Lenkijos centriniai bankai pradėjo pinigų politikos švelninimą 2023 m., o Švedija pinigų politikos palūkanų normas pradėjo mažinti 2024 m. Lenkija laikėsi atsargesnio požiūrio ir švelninimą atnaujino tik 2025 m. Vengrijoje ir Rumunijoje pinigų politikos palūkanų normos vis dar buvo palyginti didelės dėl ilgiau trunkančio infliacinio spaudimo bei padidėjusio neapibrėžtumo šiose šalyse ir pasaulyje. Nepaisant staigaus infliacijos augimo pastaraisiais metais, ilgesnio laikotarpio infliacijos lūkesčiai vertinamose šalyse iš esmės tebebuvo stabilūs ir artimi atitinkamiems tiksliniams rodikliams (žr. 3.5 pav. b grafiką). Esant padidėjusiam neapibrėžtumui ir didesnei infliacijai, ilgesnio laikotarpio lūkesčių stabilumas rodo, kad pinigų politikos sistemos tebėra patikimos.

3.5 pav.

Pagrindinės pinigų politikos palūkanų normos ir ilgalaikiai infliacijos lūkesčiai

a) Pagrindinės pinigų politikos palūkanų normos	b) Ilgalaikiai infliacijos lūkesčiai
(metinės palūkanų normos, procentais)	(metinis pokytis, procentais)

Kai kuriose vertinamose šalyse rizika, susijusi su infliacijos konvergencijos tvarumu, tebėra didelė. Remiantis Europos Komisijos 2026 m. pavasario ekonominėmis prognozėmis, 2026 m. infliacija turėtų didėti daugumoje vertinamų šalių (žr. 3.2 pav.), o tai iš esmės lems augantis infliacinis spaudimas dėl didesnių energijos kainų, kurios kyla atsinaujinus geopolitinei įtampai. Kartu mažesnis ekonominis aktyvumas galėtų prisidėti prie infliacijos vertinamose šalyse mažėjimo. Šios prognozės yra gana neapibrėžtos, nes infliacija vertinamose šalyse reaguoja į išorės sukrėtimus, įskaitant atsinaujinusius svyravimus pasaulinėse energijos rinkose esant dabartinei geopolitinei situacijai, taip pat į netiesioginių ir antrinių padarinių, kylančių dėl stipresnio ir ilgalaikio energetikos sukrėtimo, mastą. Tolesnį spaudimą didinti darbo užmokestį taip pat galėtų daryti nuolatinė įtampa darbo rinkoje, ypač kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Vidutiniu laikotarpiu struktūriniai veiksniai, kaip antai demografiniai pokyčiai ir klimato kaitos ekonominiai padariniai, įskaitant su žaliąja pertvarka susijusias išlaidas, gali daryti papildomą spaudimą infliacijos dinamikai. Kadangi Vidurio ir Rytų Europos šalyse BVP vienam gyventojui ir kainų lygis tebėra mažesni nei euro zonoje (žr. 3.6 pav.), ateityje dėl toliau mažėjančio atotrūkio infliacija gali būti didesnė negu euro zonoje, nebent tai atsvertų stiprėjantys nominalieji valiutos kursai.

3.6 pav.

Kainų ir atlygio darbuotojams lygiai, palyginti su euro zona

a) Palyginamasis kainų lygis	b) Atlygis vienam samdomajam darbuotojui
(indeksas: euro zona = 100)	(indeksas: euro zona = 100)

Kad šiame pranešime vertinamose šalyse susidarytų palankios sąlygos tvariam kainų stabilumui, būtina ir toliau vykdyti stabilumą užtikrinančią makroekonominę politiką, įgyvendinti struktūrines reformas ir taikyti veiksmingas finansinio stabilumo užtikrinimo priemones. Dabartinėmis aplinkybėmis, kai padidėjo geopolitinis ir prekybos neapibrėžtumas, o keliose šalyse tebevyksta fiskalinis koregavimas, ypač svarbu palaikyti politikos patikimumą ir ekonomikos atsparumą. Darbo rinkų veikimas tebėra pagrindinis veiksnys, užtikrinantis kainų stabilumą. Vertinant ateities perspektyvas, pagrindinis veiksnys bus tai, kiek darbo užmokesčio pokyčius lems darbo našumo augimas, sąlygos darbo rinkoje bei kainų ir sąnaudų konkurencingumo pokyčiai prekybos partnerių atžvilgiu (žr. 3.3 pav.). Nuolatinė įtampa darbo rinkose ir demografiniai apribojimai pabrėžia politikos, kuria didinama darbo jėgos pasiūla ir našumas, svarbą. Nuolatinės pastangos stiprinti konkurenciją produktų rinkoje, gerinti institucijų kokybę ir stiprinti valdymo sistemas yra būtinos siekiant remti potencialų augimą ir riboti infliacinį spaudimą vidutiniu laikotarpiu. Kai galimybės įgyvendinti pinigų politikos priemones yra ribotos, o išorės sukrėtimai tebėra dažni, makroekonominis stabilumas turi būti palaikomas, o makroekonominiams bei finansiniams disbalansams susidaryti neleidžiama kitų sričių politikos priemonėmis.

3.2 Valdžios sektoriaus biudžeto būklės kriterijus

Skelbiant šį pranešimą ES Tarybos sprendimai dėl perviršinio deficito buvo taikomi Vengrijai, Lenkijai ir Rumunijai. 2019 m. deficitui Rumunijoje viršijus 3 % BVP pamatinę vertę, 2020 m. balandžio mėn. buvo pradėta PDP. Per tą laiką terminas perviršiniam deficitui ištaisyti vėliau pratęstas iki 2030 m. 2024 m. liepos mėn. Vengrijoje ir Lenkijoje buvo pradėtos PDP, nes 2023 m. šių šalių deficitas buvo didesnis už 3 % BVP pamatinę vertę. Vengrijai nustatytas terminas perviršiniam deficitui ištaisyti – 2026 m., Lenkijai – 2028 m. Šių trijų šalių biudžeto deficito ir BVP santykis 2025 m. ir toliau buvo didesnis už pamatinę vertę, o kitose dviejose vertinamose šalyse jis buvo mažesnis už pamatinę vertę (žr. 3.7 pav.). Vengrijoje deficitas buvo gerokai didesnis už pamatinę vertę (4,7 % BVP), o Lenkijoje ir Rumunijoje jis buvo reikšmingai didesnis už pamatinę vertę (atitinkamai 7,3 ir 7,9 % BVP). Čekijoje deficitas tebebuvo mažesnis už pamatinę (2,1 % BVP), o Švedijoje – gerokai mažesnis už pamatinę vertę (1,3 % BVP).

3.7 pav.

Valdžios sektoriaus perteklius (+) arba deficitas (–)

(procentais, palyginti su BVP)

2025 m. biudžeto deficitas trijose iš šiame pranešime vertinamų šalių viršijo 2023 m. lygį. 2023 m. biudžeto deficitas padidėjo daugumoje vertinamų šalių ir visose, išskyrus Švediją, buvo didesnis kaip 3 % BVP – tai lėmė Rusijos karo prieš Ukrainą ekonominis poveikis, fiskalinės politikos priemonės, kurių imtasi reaguojant į dėl to išaugusias energijos kainas, bei sumažėjęs ekonominis aktyvumas. Nuo tada biudžeto balansai kito nevienodai, nes teigiamą energetikos priemonių panaikinimo ir didesnio ekonominio aktyvumo poveikį nevienodai atsvėrė padidėjusios gynybos išlaidos, susijusios su tebesitęsiančia Rusijos agresija Ukrainoje, taip pat didesnės palūkanų išlaidos. Apskritai 2023–2025 m. biudžeto balansas pablogėjo Lenkijoje, Rumunijoje ir Švedijoje (tačiau Švedijoje jis ir toliau buvo gerokai mažesnis už pamatinę vertę), o kitose dviejose vertinamose šalyse jis pagerėjo. Čekijoje deficito ir BVP santykis 2024 m. nukrito žemiau 3 % BVP pamatinės vertės ir 2025 m. tebebuvo už ją mažesnis.

Europos Komisija prognozuoja, kad 2026 m. Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje deficito ir BVP santykis tebebus reikšmingai didesnis už 3 % pamatinę vertę. Prognozuojama, kad 2026 m. valdžios sektoriaus balansas pablogės trijose iš vertinamų šalių. Prognozuojama, kad Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje jis ir toliau bus reikšmingai didesnis už pamatinę vertę. Kartu tikimasi, kad kitose dviejose vertinamose šalyse jis tebebus mažesnis už 3 % pamatinę vertę. Nors visos vertinamos šalys, reaguodamos į energijos kainų sukrėtimą Artimuosiuose Rytuose prasidėjus karui, įgyvendino fiskalines energetikos priemones, numatoma, kad su tuo susijęs poveikis biudžetui bus ribotas. Numatoma, kad 2027 m. biudžeto balansas pagerės keturiose iš šalių, tačiau Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje jis turėtų ir toliau viršyti pamatinę vertę.

2025 m. Vengrijos skolos ir BVP santykis buvo didesnis kaip 60 % BVP, o kitose vertinamose šalyse skolos lygiai buvo mažesni arba gerokai mažesni už šią ribinę vertę (žr. 3.1 lentelę ir 3.8 pav.). Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2025 m. visose vertinamose šalyse buvo mažesnis nei 2023 m., daugiausia dėl jų ilgalaikio biudžeto deficito. Lenkijoje skolos ir BVP santykis labai padidėjo (10,2 procentinio punkto BVP), o Rumunijoje taip pat reikšmingai išaugo (10,0 procentinio punkto BVP). Jis pastebimai padidėjo Švedijoje (2,9 procentinio punkto BVP) ir Čekijoje (2,1 procentinio punkto BVP), o Vengrijoje – nedaug (1,3 procentinio punkto BVP). Vertinant ilgesnį laikotarpį nuo 2016 iki 2025 m., matyti, kad valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis reikšmingai padidėjo Rumunijoje (21,5 procentinio punkto) ir gerokai – Čekijoje (8,1 procentinio punkto) bei Lenkijoje (5,6 procentinio punkto), o kitose dviejose vertinamose šalyse nepakito arba sumažėjo.

3.8 pav.

Valdžios sektoriaus bendroji skola

(procentais, palyginti su BVP)

Europos Komisija prognozuoja, kad 2026 m. skolos ir BVP santykis padidės visose vertinamose šalyse. Prognozuojama, kad Lenkijoje ir Rumunijoje skolos ir BVP santykis padidės gerokai, o kitose trijose šalyse – nedaug. Komisijos prognozės rodo, kad 2026 m. skolos ir BVP santykis Vengrijoje tebeviršys 60 % pamatinę vertę, o Lenkijoje ir Rumunijoje – ją viršys.

2026 m. birželio mėn. Europos Komisija nusprendė laikinai sustabdyti Vengrijai, Lenkijai ir Rumunijai taikomą PDP. 2026 m. birželio 3 d. Komisija, remdamasi 2026 m. pavasario ekonominėmis prognozėmis, paskelbė vertinimą dėl atitikties PDP rekomendacijoms. Įvertinta, kad visos trys šalys ėmėsi veiksmingų priemonių, todėl joms taikoma PDP buvo laikinai sustabdyta. Nors buvo prognozuota, kad Lenkija ir Rumunija 2026 m. taip pat įvykdys reikalavimus, dėl Vengrijos Komisija konstatavo, kad esama akivaizdžios rizikos, jog perviršinis deficitas nebus ištaisytas iki 2026 m., kurie yra paskutiniai taisomiesiems veiksmams skirti metai.

Žvelgiant į ateitį pažymėtina, kad šiame pranešime vertinamoms šalims būtina pasiekti ir (arba) palaikyti patikimas ir tvarias fiskalines pozicijas. Vengrija, Lenkija ir Rumunija, kurioms taikoma PDP, turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi Stabilumo ir augimo pakto taisyklių, ir ištaisyti savo perviršinius deficitus pagal ES Tarybos rekomendacijas. Be to, jos turėtų užtikrinti, kad jų valstybės skolos ir BVP santykis, kuris pagal dabartines prognozes gali viršyti pamatinę vertę 2026 ir 2027 m., mažėtų pakankamai, kad būtų užtikrinti fiskaliniai rezervai bet kokiam būsimam nuosmukiui. Visose vertinamose šalyse 2025 m. deficitas buvo akivaizdžiai didesnis už buvusį prieš pandemiją. Valstybės narės, laikydamosi augimui palankios politikos, turėtų kuo greičiau sumažinti savo biudžeto deficitą, kad jis nesiektų 3 % pamatinės vertės, arba jį palaikyti žemiau šio lygmens ir suformuoti atsargas, reikalingas automatinėms stabilizavimo priemonėms veikti ir jų atsparumui neigiamiems sukrėtimams didinti. Visos šalys turi užtikrinti, kad būtų laikomasi peržiūrėto Stabilumo ir augimo pakto rekomendacijų. Siekiant spręsti biudžeto problemas, susijusias su didesniais gynybos išlaidų poreikiais, žaliąja pertvarka ir nepalankiomis demografinėmis tendencijomis, būtina vykdyti prudencinę fiskalinę politiką. Turėtų būti veiksmingai įgyvendinama ES taisykles visiškai atitinkanti tvirta nacionalinė fiskalinė politika, kuria būtų palaikoma fiskalinė konsolidacija, ribojamos nenumatytos valstybės išlaidos ir kartu padedama išvengti pakartotinio makroekonominių disbalansų susidarymo. Apskritai fiskalinėse strategijose pirmenybė turėtų būti teikiama tvariems viešiesiems finansams, strateginėms investicijoms ir augimą skatinančioms struktūrinėms reformoms.

3.3 Valiutos kurso stabilumo kriterijus

Šio pranešimo paskelbimo metu nė viena iš jame vertinamų šalių valiutų nedalyvavo VKM II. Keturiomis iš šių valiutų buvo prekiaujama taikant kintamojo valiutos kurso režimus, o Rumunijos lėja – valdomo kintamojo valiutos kurso režimą. Daugumai valiutų buvo būdingas palyginti didelis valiutų kursų svyravimas, daugiausia dėl investuotojų nuotaikų svyravimo užsienio valiutų rinkose sparčiai kintančioje geopolitinėje aplinkoje ir dėl konkrečioms šalims būdingų veiksnių, kurie iš dalies sustiprino išorės veiksnių poveikį. Rumunijos lėjai buvo būdingas palyginti mažas svyravimas dėl taikomo valdomo kintamojo valiutos kurso režimo, nepaisant didelio nuvertėjimo tiek 2025 m. gegužės mėn., tiek 2026 m. gegužės mėn. Vengrijos forinto kursas pakilo po 2026 m. balandžio viduryje įvykusių parlamento rinkimų. Dėl to šio pranešimo paskelbimo metu tik Rumunijos lėjos kursas buvo mažesnis už 2024 m. birželio mėn. lygį, kuris naudojamas kaip orientyras palyginimo tikslais, kai nėra VKM II centrinio kurso, o kitos valiutos nuo 2024 m. birželio mėn. sustiprėjo euro atžvilgiu (žr. 3.9 pav.)^[154].

3.9 pav.

Dvišaliai valiutų kursai euro atžvilgiu

(indeksas: 2024 m. birželio mėn. vidurkis = 100; dienos duomenys; 2024 m. birželio 1 d.–2026 m. birželio 17 d.)

3.4 Ilgalaikių palūkanų normų kriterijus

Per ataskaitinį laikotarpį nuo 2025 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn. trijose iš penkių vertinamų šalių vidutinės ilgalaikės palūkanų normos buvo didesnės už 5,1 % pamatinę vertę (žr. 3.10 pav.). Mažiausia 12 mėn. vidutinė ilgalaikė palūkanų norma buvo Švedijoje ir sudarė 2,6 %. Čekijoje – taip pat buvo mažesnė už pamatinę vertę 4,5 %, o Lenkijoje – didesnė ir sudarė 5,4 %. Didžiausia vidutinė ilgalaikių palūkanų norma 6,7 % fiksuota Vengrijoje ir Rumunijoje. Visose penkiose šalyse vidutinių 12 mėn. ilgalaikių palūkanų normų vidurkis per nagrinėjamą laikotarpį, kuris prasidėjo paskelbus 2024 m. pranešimą apie konvergenciją, svyravo labai nedaug. Dėl pasaulinių pokyčių, taip pat vidaus veiksnių, pavyzdžiui, didesnės infliacijos ir kai kuriais atvejais spartaus augimo bei švelnesnės fiskalinės politikos, mėnesinės ilgalaikės palūkanų normos pakilo trijose iš penkių šalių. Lenkijoje jos buvo stabilios, nes tuo laikotarpiu infliacija buvo nedidelė, ekonomikos augimas tebebuvo stabilus, fiskalinė politika buvo sušvelninta, o Vengrijoje beveik iš karto po 2026 m. balandžio mėn. įvykusių parlamento rinkimų jos staiga smuktelėjo 1,2 procentinio punkto.

3.10 pav.

Ilgalaikės palūkanų normos

(procentais, metinis vidurkis)

Nuo 2024 m. pranešimo apie konvergenciją paskelbimo ilgalaikių paskolų palūkanų normų dinamika, palyginti su euro zonos vidurkiu, vertinamose šalyse buvo gana nevienoda. Šią ilgalaikių palūkanų normų skirtumų įvairovę lemia tiek skirtingos šalių ciklinės pozicijos, tiek tai, kaip finansų rinkose vertinamas jų išorės ir vidaus pažeidžiamumas, įskaitant biudžeto vykdymo tendencijas ir tvarios konvergencijos perspektyvas. Po 2026 m. balandžio viduryje įvykusių parlamento rinkimų Vengrijoje vidaus ilgalaikė palūkanų norma per dvi dienas sumažėjo 0,5 procentinio punkto, o vėliau mažėjo toliau, tik nuosaikiau. 2026 m. gegužės mėn. duomenimis, apžvelgiamu laikotarpiu skirtumas, palyginti su euro zonos vidutine palūkanų norma, sumažėjo 1,2 procentinio punkto. Apžvelgiamu laikotarpiu Lenkijoje ir Rumunijoje palūkanų normų skirtumas taip pat sumažėjo atitinkamai 0,3 ir 0,2 procentinio punkto. Čekijoje palūkanų normų skirtumas padidėjo 0,3, Švedijoje jis padidėjo nedaug – 0,1 procentinio punkto. Nuo karo Artimuosiuose Rytuose pradžios 2026 m. vasario pabaigoje ilgalaikių palūkanų normų skirtumas padidėjo tik Čekijoje ir Lenkijoje – atitinkamai 0,2 ir 0,4 procentinio punkto. Vengrijoje jis sumažėjo 1,2 procentinio punkto, Rumunijoje ir Švedijoje jis sumažėjo daug mažiau (atitinkamai –0,1 ir –0,2 procentinio punkto).

3.5 Kiti svarbūs veiksniai

Europos Komisijos nuomone, nerimą tebekelia sąnaudų konkurencingumo spaudimas. Savo parengtoje 2026 m. įspėjimo mechanizmo ataskaitoje Komisija pabrėžė, kad vertinamose Vidurio ir Rytų Europos šalyse tebėra juntamas konkurencingumo spaudimas, kurį kelia vis dar padidėjusios nominaliosios VDS, dideli bendri infliacijos skirtumai ir įtampa darbo rinkose. Komisija nusprendė, kad Vengrijoje, Rumunijoje ir Švedijoje būtina atlikti nuodugnias apžvalgas. Dėl Vengrijos Komisija atkreipė dėmesį į spartų VDS augimą, didelę grynąją infliaciją, reikšmingą fiskalinį pažeidžiamumą, įskaitant didelį valdžios sektoriaus deficitą ir su skola susijusią riziką, bei atsinaujinusį kainų augimo spaudimą būsto rinkoje. Vertindama Rumuniją Komisija pabrėžė didelę išorės tvarumo riziką ir ilgalaikes konkurencingumo problemas, atsižvelgiant į labai spartų VDS augimą, didelį einamosios sąskaitos deficitą ir reikšmingus fiskalinius disbalansus. Švedijos atveju Komisija nustatė tebesitęsiantį pažeidžiamumą, susijusį su didelėmis būsto kainomis ir dideliu namų ūkių bei įmonių įsiskolinimu. Nors kitas šiame pranešime vertintas šalis Komisija priskyrė prie tų, kuriose disbalansų nėra, jos taip pat susiduria su ekonominėmis problemomis, kurios aptariamos atitinkamoms šalims skirtuose skirsniuose. 2026 m. Europos semestro pavasario dokumentų rinkinyje Komisija patvirtino, kad Vengrijoje tebėra susidaręs disbalansas, taip pat konstatavo, kad Rumunijoje perviršinis disbalansas taip pat yra, nes pažeidžiamumas, susijęs su fiskaliniu ir einamosios sąskaitos deficitais, nepaisant pastaruoju metu šiek tiek pagerėjusios padėties, tebėra labai didelis, o konkurencingumas toliau mažėja.

Pastaraisiais metais daugumos vertinamų šalių išorės padėtis pagerėjo, nors neseniai įvykęs energijos kainų sukrėtimas ir su juo susijęs kintamumas gali lemti naują pablogėjimą. Makroekonominio disbalanso procedūros rezultatų suvestinė rodo, kad 2025 m. daugumoje Vidurio ir Rytų Europos šalių pagerėjo vidutinis 3 m. einamosios sąskaitos balansas (žr. 3.2 lentelę), o tai lėmė gerėjančios prekybos sąlygos ir sumažėjusi vidaus paklausa. Tačiau 2025 m. Rumunijos vidutinis 3 m. einamosios sąskaitos deficitas tebebuvo didesnis už orientacinę −4,0 % BVP ribinę vertę, nes didelis biudžeto deficitas pastaraisiais metais prisidėjo prie nemažų išorės disbalansų. Visos vertinamos šalys yra grynosios energijos importuotojos, nors ir skirtingu mastu ir geografiniu požiūriu skirtingai paskirsto savo energijos importą, todėl jų išorės padėtis yra ypač pažeidžiama dėl neseniai įvykusio energijos kainų sukrėtimo ir su juo susijusio kintamumo.

Neigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija, kaip BVP dalis, sumažėjo daugumoje vertinamų šalių, nors ji tebėra didelė. 2025 m. Rumunijos grynoji tarptautinių investicijų pozicija tebebuvo didesnė už orientacinę −35 % BVP ribinę vertę. Grynieji įsipareigojimai užsieniui buvo mažesni Vengrijoje (32,4 % BVP), Lenkijoje (29,5 % BVP) ir Čekijoje (9,8 % BVP), o Švedijoje fiksuota teigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija (54,7 % BVP). Keturiose vertinamose Vidurio ir Rytų Europos šalyse grynuosius įsipareigojimus užsieniui daugiausia sudaro tiesioginės užsienio investicijos (TUI), kurios paprastai laikomos stabilesne finansavimo forma nei investicijų portfelis ar skolos srautai. Tačiau keliose iš vertinamų šalių gaunamų TUI srautas pastaraisiais metais sulėtėjo, palyginti su lygiu, buvusiu iki Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą. Atsižvelgiant į dabartines geopolitines aplinkybes ir padidėjusį neapibrėžtumą pasaulio finansų rinkose, dideli išorės įsipareigojimai tebėra pažeidžiamumo šaltinis tuo atveju, jei neigiami sukrėtimai paveiktų investuotojų pasitikėjimą ar išorės finansavimo sąlygas.

Daugumoje vertinamų šalių tebėra kainų ir sąnaudų konkurencingumo problemų. Per pastaruosius trejus metus daugumoje vertinamų šalių realieji efektyvieji valiutų kursai, pakoreguoti pagal SVKI, sustiprėjo skirtingu mastu, o Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje viršijo 10 % orientacinę ribinę vertę. Visose šalyse per tą patį laikotarpį padidėjo 3 m. nominaliųjų VDS augimo tempas, kuris, išskyrus Švediją, 2025 m. viršijo 12 % orientacinę ribinę vertę. VDS augimas tebebuvo ypač spartus Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje – šiose šalyse bendras augimas buvo daugiau nei dvigubai didesnis už ribinę vertę. Šiuos pokyčius iš esmės lėmė pastaraisiais metais sparčiai didėjęs nominalusis darbo užmokestis kartu su nuosaikesniu našumo augimu. Nepaisant pablogėjusių sąnaudų konkurencingumo rodiklių, eksporto rezultatai, palyginti su išsivysčiusios ekonomikos šalimis, per trejų metų laikotarpį iki 2025 m. iš esmės tebebuvo atsparūs, iš dalies dėl eksporto gamybos pajėgumų plėtros ir struktūrinių prekybos modelių pokyčių. Ateityje naujas energijos kainų kilimo etapas ir didesnis sąnaudų spaudimas esant dabartinei geopolitinei aplinkai galėtų dar labiau sumažinti konkurencingumą, jei tai virstų ilgalaikiais infliacijos skirtumais, palyginti su prekybos partneriais.

Vertinamų šalių ekonomikos tebėra glaudžiai susietos su euro zona prekybos ir finansiniais ryšiais. Euro zona ir toliau yra pagrindinė visų vertinamų šalių prekybos ir finansinė partnerė (žr. 3.11 pav.). 2025 m. prekių eksportas į euro zoną sudarė nuo maždaug 41 % (Švedijoje) iki 63,4 % viso eksporto (Čekijoje), o importas iš euro zonos – nuo 50,6 % (Rumunijoje) iki 56,5 % viso importo (Čekijoje). Finansiniai ryšiai su euro zona taip pat yra stiprūs. Euro zonai tenkanti tiesioginių užsienio investicijų Čekijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje dalis buvo didesnė kaip 70 %, o euro zonai tenkančių portfelinių investicijų įsipareigojimų dalis Čekijoje buvo didesnė kaip 60 %. Tiek tiesioginių, tiek portfelinių investicijų atveju didžiausia euro zonoje investuoto užsienio turto dalis buvo Rumunijoje, po jos – Čekijoje. Be prekybos ir finansinių ryšių, šios ekonomikos taip pat yra glaudžiai integruotos į euro zonos vertės grandines, aktyviai dalyvauja tarpvalstybiniuose gamybos tinkluose, ypač apdirbamosios gamybos sektoriuje. Tai didina paklausos ir pasiūlos sukrėtimų perdavimą tarp euro zonos ir atitinkamų šalių. Be to, bankams, priklausantiems euro zonos finansų įstaigoms, vis dar tenka svarbus vaidmuo kelių Vidurio ir Rytų Europos šalių, visų pirma Čekijos ir Rumunijos, bankų sektoriuose. Švedijos bankai yra svarbūs keliose euro zonos šalyse. Šių ekonominių ryšių glaudumas prisideda prie vertinamų šalių verslo ciklų suderinamumo su euro zonos verslo ciklu.

3.11 pav.

Prekybos ir finansiniai ryšiai su euro zona

a) Prekybos prekėmis su euro zona dalis	b) Investicijos euro zonoje
(procentais, palyginti su bendra suma)	(procentais, palyginti su bendra suma)

Keliose šalyse, būsto kainoms ir kreditui vėl pradėjus augti, padidėjo su nekilnojamuoju turtu susijusi rizika. Po 2022–2023 m. stebėtos korekcijos gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto rinkos daugumoje vertinamų šalių vėl atsigavo. Nuo 2024 m. būsto kainos Vengrijoje ir Čekijoje gerokai pakilo, metinis augimo tempas pasiekė dviženklį skaičių (žr. 3.12 pav. a grafiką), o standartiniai vertinimo rodikliai rodo, kad nekilnojamasis turtas yra pervertintas, palyginti su jo verte, kurią lemia esminiai ekonominiai veiksniai. Būsto kainos taip pat sparčiau kilo Rumunijoje, tik lėtesniu tempu, ir iš standartinių vertinimo parametrų matyti, kad kainos tebėra mažesnės nei apskaičiuotas pusiausvyros lygis. Visose vertinamose šalyse pastaraisiais metais sparčiau didėjo kreditai namų ūkiams. Nepaisant to, namų ūkių įsiskolinimas Vidurio ir Rytų Europos šalyse, palyginti su euro zonos vidurkiu, tebėra santykinai mažas (žr. 3.12 pav. b grafiką), o tai mažina sisteminę riziką. Priešingai, pažeidžiamumas tebėra didesnis Švedijoje, kur privačiojo sektoriaus skolos lygis tebėra aukštas, nors pastaraisiais metais šiek tiek sumažėjo, o bankų sektorius yra labai priklausomas nuo nekilnojamojo turto sektoriaus. Ateityje dėl toliau sparčiai didėjančių kainų ir kreditų kai kuriose vertinamose šalyse bus reikalinga atidi stebėsena, ypač tuo atveju, jei sugriežtėtų finansavimo sąlygos arba pablogėtų darbo rinkos perspektyvos.

3.12 pav.

Būsto rinkos raida ir privačiojo sektoriaus įsiskolinimas

a) Gyvenamosios paskirties turto kainos ir paskolos namų ūkiams	b) Privačiojo sektoriaus įsiskolinimas
(metinis pokytis, procentais)	(procentais, palyginti su BVP)

Per pastaruosius metus vidaus bankų sektorių valstybės skolos vertybinių popierių pozicijos padidėjo, nors bankų sektoriai tebeturi didelius kapitalo rezervus. Pastaraisiais metais valstybės skolos vertybinių popierių pozicijos padidėjo visose vertinamose Vidurio ir Rytų Europos šalyse ir tebėra gerokai didesnės nei euro zonoje (žr. 3.13 pav. a grafiką). Tai galėtų padidinti pažeidžiamumą kilus fiskalinei krizei ar persvarstant valstybės riziką, o tai galėtų turėti įtakos bankų balansams, finansavimo sąlygoms ir kredito pasiūlai. Nors kai kuriose šalyse pozicijos užsienio valiuta tebėra padidėjusios, susijusi rizika atrodo suvaldyta, nes įmonių skolinimasis užsienio valiuta daugiausia koncentruotas į eksportą orientuotuose sektoriuose, kuriuose natūralus apsidraudimas užtikrinamas pajamomis eurais, o namų ūkių euroizacija tebėra ribota. Nepaisant pažeidžiamumo, susijusio su nekilnojamojo turto rinkos raida ir didėjančiomis valstybės skolos vertybinių popierių pozicijomis, vertinamų šalių bankų sektoriaus kapitalo pozicijos ir likvidumo atsargos tebebuvo pakankamos, galimybės gauti finansavimą nekito, o pelningumas buvo tinkamas. Neveiksnių paskolų rodikliai toliau mažėjo arba buvo artimi istoriškai žemiausiam lygiui (žr. 3.13 pav. b grafiką), nors daugeliu atvejų jie tebėra didesni už euro zonos vidurkį.

3.13 pav.

Valstybės skolos vertybinių popierių pozicijos ir neveiksnios paskolos bankų sektoriuje

a) Bankų turimos vyriausybės obligacijos	b) Neveiksnios paskolos
(procentais, palyginti su bendru turtu)	(procentais, palyginti su bendra paskolų suma)

Finansų sektoriaus politika turėtų užtikrinti finansinį stabilumą ir taip prisidėti prie tvaraus ekonomikos augimo bei kainų stabilumo palaikymo. Siekiant sumažinti pažeidžiamumą, susijusį su dideliu namų ūkių ar įmonių įsiskolinimu, valstybės skolos vertybinių popierių pozicijomis ir nekilnojamojo turto rinkos raida, svarbu ir toliau vykdyti apdairią priežiūros ir makroprudencinę politiką. Siekdamos toliau didinti pasitikėjimą finansų sistema, nacionalinės kompetentingos institucijos turėtų tobulinti priežiūros praktiką, be kita ko, įgyvendindamos atitinkamas tarptautinių bei Europos institucijų rekomendacijas ir glaudžiai bendradarbiaudamos su priežiūros institucijų kolegijoms priklausančiomis kitomis ES priežiūros institucijomis.

Daugumoje vertinamų šalių darbo rinkos sąlygos tebėra griežtos. Nors pastaraisiais metais nedarbo lygis šiek tiek padidėjo visose šalyse, išskyrus Švediją, jis tebėra artimas istoriškai žemiausiems rodikliams ir mažesnis už euro zonos vidurkį (žr. 3.14 pav. a grafiką). Keliuose darbo rinkos segmentuose tebėra darbo jėgos trūkumas, kuris ir toliau daro spaudimą didinti darbo užmokestį. Kartu darbo jėgos pasiūlos apribojimus iš dalies sušvelnino didėjantis grynasis imigracijos srautas, įskaitant atvykstančius ne ES šalių darbuotojus ir pabėgėlius iš Ukrainos. Vis dėlto nepalankios demografinės tendencijos tebekelia struktūrinių problemų, nes keliose Vidurio ir Rytų Europos šalyse darbingo amžiaus gyventojų skaičius toliau mažėja, o tai lemia gyventojų senėjimas ir ankstesnės emigracijos iš šių šalių srautai (žr. 3.14 pav. b grafiką). Kiti struktūriniai iššūkiai – palyginti mažas dalyvavimas darbo rinkoje kai kuriose šalyse ir nuolatinis kvalifikacijos neatitikimas. Vidutiniu laikotarpiu nepalankūs demografiniai veiksniai ir struktūriniai darbo rinkos apribojimai bus vienas pagrindinių iššūkių siekiant tolesnės realios konvergencijos su euro zona.

3.14 pav.

Darbo rinkos rodikliai

a) Nedarbo lygis	b) Darbingo amžiaus gyventojai
(procentais, palyginti su darbo jėga)	(pokyčiai, procentais)

Institucinės aplinkos tvirtumas – dar vienas svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti vertinant ekonominės integracijos ir konvergencijos tvarumą. Veiksmingesnis valdymas ir geresnė institucinė kokybė siejami su verslo aplinkos gerėjimu, veiksmingesniu viešuoju administravimu, didesniu skaidrumu ir atskaitomybe, geresniu teisinės valstybės principų įgyvendinimu bei didesniais skaitmeniniais ir administraciniais gebėjimais. Daugumoje vertinamų šalių tolesnis institucinės kokybės gerinimas padėtų mažinti nelankstumą ir kliūtis, trukdančias veiksmingai paskirstyti gamybos veiksnius, taip sustiprinant potencialų augimą. Didindama našumą ir potencialią gamybos apimtį, stipresnė institucinė sistema taip pat gali prisidėti prie skolos tvarumo ir palengvinti veiksmingą politikos priemonių įgyvendinimą.

Geresnė institucinė kokybė ir valdymas galėtų duoti svarbios ekonominės naudos, ypač Vengrijoje ir Rumunijoje. Šių sričių stiprinimas gali padidinti ekonominį atsparumą ir prisidėti prie konvergencijos tvarumo. Nors teisinės valstybės principo taikymo, reglamentavimo kokybės ir korupcijos kontrolės srityse tebėra iššūkių, ilgainiui kai kurios šalys padarė gerą pažangą (žr. 3.15 pav.)^[155]. Rumunija ir Vengrija gali išspręsti savo institucines problemas veiksmingiau įgyvendindamos reformas ir siekdamos ekonomikos gaivinimo bei atsparumo didinimo planuose numatytų tarpinių reikšmių. Šios pastangos yra esminės stiprinant valdymo sistemas ir skatinant teisinės valstybės principo taikymą.

3.15 pav.

ES valstybių narių apžvalga pagal institucinę kokybę

a) Pasauliniai valdymo rodikliai	b) Korupcijos suvokimo indeksas
(indeksas: x ašis: 2000 m. lygis; y ašis: 2024 m. lygis)	(indeksas; x ašis: 1999 m. lygis; y ašis: 2025 m. lygis)

Plataus masto struktūrinės reformos prisidėtų prie konvergencijos proceso, nes stiprintų potencialų augimą ir konkurencingumą. Institucinės kokybės gerinimas, valdymo tobulinimas ir verslo aplinkos stiprinimas kartu su veiksmingesniu ES finansuojamų investicijų ir reformų programų įgyvendinimu, prisidėtų prie našumo augimo. Šiuo atžvilgiu valdymo ir valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo stiprinimas bei konkurencijos didinimas reguliuojamuose ir tinklų sektoriuose, įskaitant energetikos ir transporto sektorius, padėtų sumažinti patekimo į rinką kliūtis, pagerinti išteklių paskirstymą ir skatinti privačiąsias investicijas, taip prisidedant prie tvarios konvergencijos.

4 Šalių vertinimo santraukos

4.1 Čekija

2026 m. gegužės mėn. vidutinė 12 mėn. infliacija pagal SVKI Čekijoje buvo 1,9 %, t. y. gerokai mažesnė už kainų stabilumo kriterijaus 2,7 % pamatinę vertę. Ateinančiais mėnesiais ši norma turėtų po truputį didėti, daugiausia skatinama didesnių žaliavų kainų ir didėjančio infliacinio spaudimo, susijusio su karu Artimuosiuose Rytuose. Darbo rinkoje ir toliau juntama įtampa, nors matyti ir jos švelnėjimo požymių, o spartus darbo užmokesčio augimas turėtų didinti pamatinį infliacinį spaudimą. BVP vienam gyventojui ir kainų lygiai, nors yra santykinai aukšti, palyginti su kitomis vertinamomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, vis dar neviršija euro zonos vidurkio. Jei stiprėjantis nominalusis valiutos kursas neatsvers BVP vienam gyventojui ir kainų lygio artėjimo prie euro zonos vidurkio, infliacija gali būti ir toliau didesnė negu euro zonoje, ypač jei kartu vyktų netvarūs kredito ir turto kainų pokyčiai.

Šiuo metu Čekijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Čekijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2025 m. sudarė 2,1 % BVP, t. y. buvo didesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis sudarė 44,3 %, t. y. buvo mažesnis už 60 % pamatinę vertę.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 18 d. iki 2026 m. birželio 17 d. Čekijos krona nedalyvavo VKM II, bet ja buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą. Ataskaitiniu laikotarpiu vidutinis Čekijos kronos ir euro kurso svyravimas buvo palyginti didelis. 2026 m. birželio 17 d. šis kursas buvo 24,147 kronos už eurą, t. y. krona buvo 2,5 % stipresnė, palyginti su 2024 m. birželio mėn. vidutiniu kursu.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2025 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Čekijoje buvo 4,5 %, taigi mažesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 5,1 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Čekijoje ir palūkanų normos euro zonoje (pasvertų pagal BVP) skirtumas šiek tiek sumažėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė 1,4 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Čekijoje tebėra mažesnės ir daug mažiau išvystytos nei euro zonoje.

Čekijos teisė atitinka ne visus reikalavimus, susijusius su centrinių bankų nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir teisine integracija į Eurosistemą. Čekija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų.

4.2 Vengrija

2026 m. gegužės mėn. vidutinė 12 mėn. infliacija pagal SVKI Vengrijoje buvo 3,3 %, t. y. gerokai didesnė už kainų stabilumo kriterijaus 2,7 % pamatinę vertę. Ateinančiais mėnesiais ši norma turėtų po truputį didėti, daugiausia skatinama didesnių žaliavų kainų ir didėjančio infliacinio spaudimo, susijusio su karu Artimuosiuose Rytuose. Darbo rinkoje ir toliau juntama įtampa, nors matyti ir įtampos mažėjimo požymių, o spartų darbo užmokesčio augimą iš dalies skatina darbo užmokesčio viešajame sektoriuje ir minimaliojo darbo užmokesčio didinimas. Infliacijos konvergencijos tvarumas Vengrijoje ilgesniuoju laikotarpiu kelia susirūpinimą. Jei stiprėjantis nominalusis valiutos kursas neatsvers BVP vienam gyventojui ir kainų lygio artėjimo prie euro zonos vidurkio, infliacija gali būti ir toliau didesnė negu euro zonoje, ypač jei kartu vyktų netvarūs kredito ir turto kainų pokyčiai.

Nuo 2024 m. Vengrijai taikoma perviršinio deficito procedūra. Vengrijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2025 m. sudarė 4,7 % BVP, t. y. buvo gerokai didesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis sudarė 74,6 %, t. y. buvo didesnis už 60 % pamatinę vertę. Vengrija turėjo panaikinti šį perviršinį deficitą iki 2026 m. 2026 m. birželio mėn. Europos Komisija sustabdė Vengrijai taikomą perviršinio deficito procedūrą.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 18 d. iki 2026 m. birželio 17 d. Vengrijos forintas nedalyvavo VKM II, bet juo buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą. Ataskaitiniu laikotarpiu vidutinis Vengrijos forinto ir euro kurso svyravimas buvo gana didelis. 2026 m. birželio 17 d. šis kursas buvo 349,68 forinto už eurą, t. y. forinto kursas buvo 11,4 % stipresnis, palyginti su 2024 m. birželio mėn. vidutiniu kursu. 2020 m. birželio mėn. Magyar Nemzeti Bank sudarė atpirkimo sandorių linijos susitarimą su ECB ir pagal jį galėjo pasiskolinti iki 4 mlrd. eurų už aukštos kokybės eurais išreikštą įkaitą, kad Vengrijos finansų įstaigoms būtų užtikrintas likvidumas eurais. 2025 m. sausio mėn. šį susitarimą vėl pratęsus dvejiems metams, jis galiojo visą ataskaitinį laikotarpį.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2025 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Vengrijoje buvo 6,7 %, taigi didesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 5,1 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Vengrijoje ir palūkanų normų euro zonoje (pasvertų pagal BVP) skirtumas reikšmingai sumažėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje buvo 2,2 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Vengrijoje yra mažesnės ir daug mažiau išvystytos nei euro zonoje.

Vengrijos teisė atitinka ne visus reikalavimus, susijusius su centrinių bankų nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu, vienoda euro rašyba ir teisine integracija į Eurosistemą. Vengrija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų.

4.3 Lenkija

2026 m. gegužės mėn. vidutinė 12 mėn. infliacija pagal SVKI Lenkijoje buvo 2,9 %, t. y. šiek tiek didesnė už kainų stabilumo kriterijaus 2,7 % pamatinę vertę. Ateinančiais mėnesiais ši norma turėtų po truputį didėti, daugiausia skatinama didesnių žaliavų kainų ir didėjančio infliacinio spaudimo, susijusio su karu Artimuosiuose Rytuose. Didelė, tačiau šiek tiek mažėjanti, įtampa darbo rinkoje ir toliau skatins infliacijos augimą. Jei stiprėjantis nominalusis valiutos kursas neatsvers BVP vienam gyventojui ir kainų lygio artėjimo prie euro zonos vidurkio, infliacija gali būti ir toliau didesnė negu euro zonoje, ypač jei kartu vyktų netvarūs kredito ir turto kainų pokyčiai.

Nuo 2024 m. Vengrijai buvo taikoma perviršinio deficito procedūra. Lenkijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2025 m. sudarė 7,3 % BVP, t. y. buvo gerokai didesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis sudarė 59,7 %, t. y. buvo mažesnis už 60 % pamatinę vertę. Lenkija savo perteklinį deficitą turėtų panaikinti iki 2028 m. 2026 m. birželio mėn. Europos Komisija sustabdė Lenkijai taikomą perviršinio deficito procedūrą.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 18 d. iki 2026 m. birželio 17 d. Lenkijos zlotas nedalyvavo VKM II, bet juo buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą. Ataskaitiniu laikotarpiu vidutinis Lenkijos zloto ir euro kurso svyravimas buvo palyginti didelis. 2026 m. birželio 17 d. šis kursas buvo 4,241 zloto už eurą, t. y. zlotas buvo 1,9 % stipresnis, palyginti su 2024 m. birželio mėn. vidutiniu kursu.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2025 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Lenkijoje buvo 5,4 %, taigi didesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 5,1 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Lenkijoje ir palūkanų normos euro zonoje (pasvertų pagal BVP) skirtumas sumažėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė 2,3 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Lenkijoje tebėra mažesnės ir daug mažiau išvystytos nei euro zonoje.

Lenkijos teisė atitinka ne visus reikalavimus, susijusius su centrinių bankų nepriklausomumu, konfidencialumu, piniginio finansavimo draudimu ir teisine integracija į Eurosistemą. Lenkija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų.

4.4 Rumunija

2026 m. gegužės mėn. vidutinė 12 mėn. infliacija pagal SVKI Rumunijoje buvo 8,4 %, t. y. gerokai didesnė už kainų stabilumo kriterijaus 2,7 % pamatinę vertę. Ateinančiais mėnesiais ši norma turėtų tebebūti didesnė, iš dalies dėl didesnių žaliavų kainų ir didėjančio infliacinio spaudimo, susijusio su karu Artimuosiuose Rytuose. Kartu yra tikėtina, kad artimiausiu laikotarpiu infliaciją slopins palankūs bazės efektai dėl 2025 m. didintų netiesioginių mokesčių ir vidaus elektros energijos kainos, esant vangiam privačiajam vartojimui. Infliacijos konvergencijos tvarumas Rumunijoje ilgesniuoju laikotarpiu kelia susirūpinimą. Jei stiprėjantis nominalusis valiutos kursas neatsvers BVP vienam gyventojui ir kainų lygio artėjimo prie euro zonos vidurkio, infliacija gali būti ir toliau didesnė negu euro zonoje, ypač jei kartu vyktų netvarūs kredito ir turto kainų pokyčiai.

Nuo 2020 m. Rumunijai buvo taikoma perviršinio deficito procedūra. Rumunijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2025 m. sudarė 7,9 % BVP, t. y. buvo reikšmingai didesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis siekė 59,3 %, t. y. buvo mažesnis už 60 % pamatinę vertę. Rumunija turėtų panaikinti savo perviršinį deficitą iki 2030 m. pabaigos. 2026 m. birželio mėn. Europos Komisija sustabdė Rumunijai taikomą perviršinio deficito procedūrą.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 18 d. iki 2026 m. birželio 17 d. Rumunijos lėja nedalyvavo VKM II, bet ja buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą ir valiutos kurso valdymą. Ataskaitiniu laikotarpiu vidutinis Rumunijos lėjos ir euro kurso svyravimas buvo palyginti didelis. 2026 m. birželio 17 d. jis siekė 5,232 lėjos už eurą, t. y. lėja buvo 5.1 % silpnesnė, palyginti su 2024 m. birželio mėn. vidutiniu kursu. 2020 m. birželio mėn. Banca Naţională a României sudarė atpirkimo sandorių linijos susitarimą su ECB ir pagal jį galėjo pasiskolinti iki 4,5 mlrd. eurų už aukštos kokybės eurais išreikštą įkaitą, kad Rumunijos finansų įstaigoms būtų užtikrintas likvidumas eurais. 2025 m. sausio mėn. šį susitarimą vėl pratęsus dvejiems metams, jis galiojo visą ataskaitinį laikotarpį.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2025 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Rumunijoje buvo 6,7 %, taigi didesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 5,1 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Rumunijoje ir palūkanų normos euro zonoje (pasvertų pagal BVP) skirtumas šiek tiek sumažėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė 2,7 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Rumunijoje tebėra daug mažesnės nei euro zonoje ir vis dar yra nepakankamai išvystytos.

Rumunijos teisė atitinka ne visus reikalavimus, susijusius su centrinių bankų nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir teisine integracija į Eurosistemą. Rumunija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų.

4.5 Švedija

2026 m. gegužės mėn. vidutinė 12 mėn. infliacija pagal SVKI Švedijoje buvo 2,2 %, t. y. mažesnė už kainų stabilumo kriterijaus 2,7 % pamatinę vertę. Numatoma, kad infliacija ateinančiais mėnesiais po truputį mažės, o tam didžiausią įtaką darys pridėtinės vertės mokesčio maisto produktams sumažinimas ir pasireiškęs 2025 m. pakilusio valiutos kurso poveikis. Tačiau infliacijos mažėjimą iš dalies atsvers didesnės žaliavų kainos ir stiprėjantis infliacijos spaudimas, susiję su karu Artimuosiuose Rytuose. Tikimasi, kad infliacija Švedijoje 2026 ir 2027 m. ir toliau bus mažesnė už Sveriges Riksbank nustatytą tikslinį lygį. Ateityje Švedijos pasiektą kainų stabilumą ir toliau turėtų palaikyti pinigų politika ir į stabilumą orientuota institucinė sistema.

Šiuo metu Švedijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Švedijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2025 m. sudarė 1,3 % BVP, t. y. buvo mažesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis sudarė 35,1 %, t. y. buvo gerokai mažesnis už 60 % pamatinę vertę.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 18 d. iki 2026 m. birželio 17 d. Švedijos krona nedalyvavo VKM II, bet ja buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą. Šiuo dvejų metų laikotarpiu vidutinis Švedijos kronos ir euro kurso svyravimas buvo didelis. 2026 m. birželio 17 d. šis kursas buvo 10,891 kronos už eurą, t. y. krona buvo 3,5 % stipresnė, palyginti su 2024 m. birželio mėn. vidutiniu kursu. Ataskaitiniu laikotarpiu galiojo Sveriges Riksbank ir ECB sudarytas apsikeitimo sandorių susitarimas dėl skolinimosi iki 10 mlrd. eurų, konvertuojant į Švedijos kronas. Susitarimas taikomas nuo 2007 m. gruodžio 20 d.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2025 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Švedijoje buvo 2,6 %, taigi gerokai mažesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 5,1 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Švedijoje ir vidutinės palūkanų normos euro zonoje skirtumas truputėlį padidėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė –0,7 procentinio punkto. Palyginti su euro zona, kapitalo rinkos Švedijoje yra labai išvystytos.

Švedijos teisė atitinka ne visus reikalavimus, susijusius su centrinių bankų nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir teisine integracija į Eurosistemą. Švedija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų. Pagal Sutartį Švedija nuo 1998 m. birželio 1 d. yra įsipareigojusi priimti nacionalinės teisės aktus, būtinus jos integracijai į Eurosistemą.

Padėka
Šį pranešimą apie konvergenciją derino ir parengė ECB Ekonomikos generalinis direktoratas, taip pat prie jo rengimo įžvalgomis, pastabomis ir pasiūlymais prisidėjo kitų ECB veiklos sričių skyriai, ypač Teisinių paslaugų, Pinigų politikos ir Statistikos generaliniai direktoratai. Dėkojame ES nacionaliniams centriniams bankams ir ypač Redakcinės grupės dalyviams už jų pastabas dėl 2026 m. birželio mėn. pranešimo apie konvergenciją.ECB bendroji taryba patvirtino pranešimą apie konvergenciją 2026 m. birželio 19 d.Ekonomines dalis rengė Ursel Baumann, Martin Bijsterbosch, Alexandra Olivia Coldea, Matteo Falagiarda, Michael Fidora, Christine Gartner, Nadine Leiner-Killinger, Christiane Nickel, Steffen Osterloh, Philipp Rother, Gábor Vincze, Giovanni Vitale ir Caroline Willeke.Prie šių dalių rengimo taip pat prisidėjo Ginevra Aguiari, Miguel Ampudia, Ana Bairrao, Klára Bakk Simon, Nicolai Benalal, Othman Bouabdallah, Francesco Chiacchio, Livia Chitu, Roberta De Stefani, Virginia Di Nino, Martin Eiglsperger, Patrick Grussenmeyer, Stephan Haroutunian, Jürgen Herr, Stanimira Kosekova, Dimitrios Laskos, Elena Lourenço, Christophe Madaschi, Silvia Márquez Thibaut, Antonio Moreno, Ralica Müller, Carolin Nerlich, Jerzy Niemczyk, Hans Olsson, Elvira Rosati ir Martina Viggiano.Teisines dalis rengė Axel-Johannes Korb, Christian Kroppenstedt ir Chiara Zilioli.Prie šių dalių rengimo taip pat prisidėjo David Baez Seara, Alina Grosu, Karen Kaiser, Justyna Kurzela, Simona Lambrinoc, Sarah Levy, Fabian von Lindeiner, Margot Littlefair ir Marta Szablewska.