Ko reikia, kad šalis galėtų prisijungti prie euro zonos?

2018 05 23

Pirma, ji turi būti ES valstybė narė. Euro įvedimas – svarbi narystės ES dalis.

1999 m. sausio 1 d. įvesta euro valiuta pakeitė 19 iš 28 ES valstybių narių nacionalines valiutas. Bendra valiuta – 340 milijonų ES gyventojų naudojama teisėta mokėjimo priemonė, padedanti užtikrinti, kad keliaujant ar dirbant kitoje šalyje kainos būtų stabilios. Septynios iš likusių devynių ES valstybių narių (Danijai ir Jungtinei Karalystei specialiu susitarimu suteikta išimtis) pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo yra įsipareigojusios įsivesti eurą. Tai reiškia, kad jos turi stengtis įvykdyti Sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Kokie tai kriterijai?

Pirma, kad galėtų prisijungti prie euro zonos, valstybėms narėms Sutartyje nustatytas reikalavimas pasiekti aukštą tvarios ekonominės konvergencijos laipsnį. Tai reiškia, kad jų ekonomika turėtų būtų pajėgi vystytis panašiu tempu kaip eurą jau įsivedusių šalių ekonomika. Ekonominė konvergencija vertinama pagal pažangą šiose srityse:

  • kainų raida, t. y. infliacija,
  • fiskalinis balansas ir valdžios sektoriaus skola,
  • valiutos kursas,
  • ilgalaikės palūkanų normos.

Be šių veiksnių, atsižvelgiama ir į kitus ekonominei integracijai ir konvergencijai svarbius veiksnius, pavyzdžiui, į šalies institucinės aplinkos tvirtumą.

Be to, konvergencija turi būti tvari – atitikti ekonominės konvergencijos kriterijus tik tam tikrą trumpą laiką nepakanka, konvergencija turi būti ilgalaikė. Šalims, naudojančioms bendrą valiutą, tai yra labai svarbu. Jos turi užtikrinti, kad jų ekonomika būtų atspari, nes tai reikalinga, kad valiutos sąjunga galėtų veikti sklandžiai ir visi jos nariai gautų monetarinio stabilumo teikiamą naudą.

Yra ir teisinių reikalavimų, kuriuos reikia tenkinti. Pavyzdžiui, nacionalinės teisės aktai turi būti suderinami su Sutartimis, visų pirma su Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statutu.

Ekonominės konvergencijos kriterijai išsamiau

Kainų raida

Kainų raida – tai prekių ir paslaugų kainų pokytis bėgant laikui, kitaip tariant, infliacija. Ekonomikai ir ekonominei gerovei svarbu, kad kainos nekiltų per greitai, bet būtų stabilios ir kistų tik po truputį. Kai kainos stabilios, užtikrinama pinigų vertė, o pirkėjams – perkamoji galia. Bendriau kalbant, tai reiškia, kad pinigai atlieka savo pagrindinius uždavinius – yra stabili mainų ir vertės kaupimo priemonė.

Laikoma, kad šalis atitinka kainų stabilumo kriterijų, jeigu jos vidutinis infliacijos lygis vienų metų stebėjimo laikotarpiu neviršija daugiau kaip 1,5 procentinio punkto trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygio.

Fiskalinio balanso ir valdžios sektoriaus skolos raida

Pagal Sutarties nuostatas, laikoma, kad valstybės narės bendra finansinė padėtis yra tvari, jeigu tenkinami šie du kriterijai:

  • valdžios sektoriaus išlaidos per daug neviršija jo įplaukų (konkrečiau – valdžios sektoriaus metinis fiskalinis deficitas neturėtų būti didesnis kaip 3 % BVP);
  • valdžios sektoriaus skola neviršija 60 % BVP.

Šie kriterijai nustatyti siekiant užtikrinti viešųjų finansų tvarumą ir valdžios sektoriaus gebėjimą valdyti savo skolas. Tačiau Sutartyje numatytas tam tikras šių dviejų kriterijų taikymo lankstumas, o galutinį jų įvykdymo vertinimą pateikia ECOFIN taryba (ES valstybių narių finansų ministrai).

Valiutos kurso raida

Šalis turi užtikrinti stabilų savo valiutos kursą. Tai svarbu, kad verslas ir asmenys galėtų planuoti savo finansus tikėdamiesi, kad eksporto ir importo kainos nesikeis.

Šalies valiutos kurso stabilumas vertinamas pagal tai, ar jis svyravo valiutos kurso mechanizmo (VKM II) nustatytose ribose bent dvejus ankstesnius metus nenuvertėdamas euro atžvilgiu.

Ilgalaikių palūkanų normų raida

Vienų metų laikotarpiu iki tyrimo šalies ilgalaikių palūkanų norma neturėtų viršyti daugiau kaip 2 procentiniais punktais trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Palūkanų normos vertinamos ilgalaikių vyriausybės obligacijų ar palyginamų vertybinių popierių pagrindu. Šis kriterijus padeda suprasti, ar valstybės pasiekta konvergencija yra tvari.

Kas vertina, ar ES valstybė narė yra pasirengusi įsivesti eurą?

Ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba euro dar neįsivedusiai ES valstybei narei paprašius ECB ir Europos Komisija teikia pranešimus Europos Sąjungos Tarybai apie euro zonai nepriklausančių valstybių narių padarytą pažangą siekiant įvykdyti Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Šie pranešimai vadinami pranešimais apie konvergenciją.

Visų pranešimų apie konvergenciją sąrašas

ECB ir Komisija ne tik rengia šiuos pranešimus, bet ir visus metus stebi daromą pažangą.

Galutinį sprendimą, ar šalis gali įsivesti eurą kaip savo valiutą, priima Europos Sąjungos Taryba. Visų ES valstybių narių atstovai dalyvauja priimant šį sprendimą. Jis priimamas atsižvelgiant į Europos Komisijos siūlymą ir pasikonsultavus su Europos Parlamentu.