Kas yra indėlių garantijų sistema?

2018 04 11

Banke, pavyzdžiui, taupomojoje sąskaitoje, laikomi pinigai vadinami indėliu. Daugumos bankų veiklos modelis yra šių pinigų skolinimas kitiems klientams, tik dalį pinigų paliekant banke, kad norintieji galėtų pasiimti grynųjų pinigų. Siekdami užtikrinti, kad dauguma indėlių būtų apsaugoti banko žlugimo atveju, bankai moka įnašus į draudimo fondą, vadinamą indėlių garantijų sistema. Tai svarbu, siekiant išlaikyti pasitikėjimą bankų sistema ir įtikinti klientus, kad, susidarius nepalankioms sąlygoms, jie vienu metu nesuskubtų atsiimti savo santaupų.

Kaip veikia indėlių draudimo sistema?

Europoje indėlių garantijų sistemos koordinuojamos nacionaliniu lygmeniu, tačiau dėl minimalių reikalavimų susitarta ES lygmeniu. Pagal ES taisykles, veikiant tokioms sistemoms kiekvienam indėlininkui apdraudžiama 100 000 eurų indėlių suma. Kai kuriose valstybėse narėse veikia kelios skirtingų bankų grupių (pvz., taupomųjų, kooperatinių, valstybinių ar privačių bankų) sukurtos sistemos.

Jei, žlugus stambiam bankui, padengti nuostolių per nacionalinę indėlių garantijų sistemą nepavyksta, ši našta gali tekti mokesčių mokėtojams, o tai savo ruožtu neigiamai paveiktų šalies viešuosius finansus. Per ankstesnes krizes sukaupta patirtis rodo, kad valstybių sienos nesustabdo bankų problemų plitimo.

Ką daro Europa?

Reaguodama į finansų krizę, Europa nusprendė užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą ir tokiu būdu apsaugoti mokesčių mokėtojus ir indėlininkus. Bankų sąjungoje stambieji bankai, kartu paėmus valdantys daugiau kaip 80 % viso euro zonos bankų turto, šiuo metu visoje euro zonoje prižiūrimi vienodai per Bendrą priežiūros mechanizmą, jį sudaro ECB ir nacionalinės priežiūros institucijos. Bendras pertvarkymo mechanizmas padeda šiuos bankus pertvarkyti (tai – tvarkingo restruktūrizavimo, kai bankas žlunga arba gali žlugti, procesas).

Europos valstybių vadovai tariasi, kaip Europos lygmeniu užtikrinti didesnę ir nuoseklesnę mažmeninių indėlininkų apsaugą. Tai paskutinė trūkstama bankų sąjungos sudedamoji dalis.

Europos indėlių draudimo sistema apsaugotų indėlininkus, kad ir kur jie bebūtų. Sutelkus išteklius, būtų paprasčiau susitvarkyti su dideliais sukrėtimais ir sisteminėmis finansų krizėmis, kurioms įveikti vien nacionalinių pajėgumų neužtektų, ir nereikėtų naudoti valstybės lėšų. Veikiant tokiai sistemai, ryšys tarp bankų ir atitinkamos šalies vyriausybės nebebūtų toks tvirtas, nes krizės atveju bankai būtų mažiau priklausomi nuo valstybės pagalbos.

Kaip veiktų Europos indėlių draudimo sistema?

Europos Komisija pasiūlė, kad tokia sistema Europoje būtų diegiama etapais. Be to, ir bankams prireiktų kelerių metų, kad sukauptų indėlių draudimo fondą; jis turėtų sudaryti 0,8 % apdraustų indėlių sumos. Pagal 2011 m. duomenis, ši suma siekė apie 43 mlrd. eurų. Tyrimų rezultatai rodo, kad tokio dydžio fondo pakaktų išmokoms padengti net sunkesnės, nei 2007-2009 metais pasaulį sukrėtusioji, krizės atveju. Pagal dabartinius siūlymus, bankų prisiimama rizika, nuo kurios priklausytų jų įmoka į indėlių draudimo fondą, būtų lyginama su kitų bankų sąjungoje dalyvaujančių bankų, o ne su kitų toje pačioje valstybėje narėje esančių bankų prisiimama rizika.