Kodėl Europoje vis dar reikalingi grynieji pinigai?

ECB vykdomosios valdybos nario Yves Mersch pranešimas „Project Syndicate“

Mokėjimo sistemos Europoje išgyvena perversmą. Vykstant skaitmeninių technologijų revoliucijai sukuriama vis spartesnių ir patogesnių atsiskaitymo būdų, todėl yra manančių, kad grynieji pinigai neturi ateities. Tačiau būtų klaidinga nuvertinti banknotų ir monetų svarbą ekonomikai.

Pastaraisiais metais atsiskaitymo ne grynaisiais pinigais galimybių vis daugėja. Kredito kortelės, pervedimai internetu ir tiesioginis debetas – jau įprastas dalykas. Pamažu įsigali nauji atsiskaitymo būdai, tokie kaip skaitmeniniai mokėjimai naudojant išmaniuosius telefonus ir mobiliosios piniginės. Tokių galimai radikalų poveikį darančių naujovių kaip paskirstytųjų duomenų technologijos atsiradimas rodo, kad laukia dar daugiau ir galbūt esminių pokyčių.

Be šių naujų jau sukurtų ir dar kuriamų technologijų, parengta ir nemažai tyrimų, teigiančių, kad reikia visiškai atsisakyti grynųjų pinigų. Grynųjų pinigų panaikinimo šalininkai susiskirstę į tris skirtingas stovyklas.

Pirmieji – „alchemikai“ – nori įveikti apribojimus, kuriuos pinigų politikai kelia nuliui artimos palūkanų normos (angl. zero lower bound, ZLB) problema. Antrieji – „teisėtvarkininkai“ – grynuosius pinigus nori panaikinti, nes jie yra pagrindinė neteisėtos veikos finansavimo priemonė. Trečioji stovykla – fintech (finansinių technologijų) šalininkai – įžvelgia didžiulių verslo galimybių, nes nebeliktų grynųjų pinigų laikymo, išleidimo ir tvarkymo išlaidų, o jų finansų sektorius šiuo metu patiria daug.

Tačiau panagrinėjus giliau, argumentai už tai, kad reikia atsisakyti grynųjų pinigų, neatlaiko kritikos. Pradėkime nuo „alchemikų“ argumentų. Jie teisūs teigdami, kad, esant labai mažoms palūkanų normoms, pinigų politiką vykdyti sudėtinga.

Tačiau patirtis rodo, kad faktinė apatinė palūkanų riba nėra tas pats kas nuliui artimos palūkanų normos. Tiesą sakant, neigiamos palūkanų normos pasiteisino ir nesukėlė šuolio prie grynųjų pinigų, ypač kai buvo derinamos su vienakrypčiais turto pirkimais, ilgalaikėmis kredito operacijomis (įskaitant „fiksuotųjų palūkanų skolinimo operacijas, kai paskirstoma visa suma“ ir „tikslines“ operacijas) ir ateities gairių skelbimu. Neigiamos palūkanų normos turėtų būti vertinamos kaip specifinė nestandartinė pinigų politikos priemonė ir neturėtų būti tapatinamos su mažomis palūkanų normomis.

„Teisėtvarkininkų“ stovyklos argumentai už grynųjų pinigų panaikinimą taip pat kritikuotini. Daugeliui įstatymų nelaužančių piliečių grynieji pinigai kaip atsiskaitymo ir kaupimo priemonė atlieka svarbią socialinę funkciją. Negi galima žmogui uždrausti turėti prabangų automobilį ar brangakmenių vien dėl to, kad jie patinka ir nusikaltėliams? Nuskriausti dorą daugumą vien tam, kad nubaustume blogai besielgiančią mažumą būtų tas pats, kas skaldyti riešutus kūju ir kartu sudaužyti stalą.

Galiausiai, fintech šalininkai žada, kad inovatyvūs skaitmeniniai atsiskaitymo būdai palengvins finansinių sandorių vykdymą. Klientams nebereikės nešiotis pluoštų grynųjų pinigų ar ieškoti bankomatų. Tačiau atsakymo į klausimą, ar tikrai vis dar labai fragmentuotas skaitmeninių mokėjimų sektorius padės klientams labiau negu kitokius atsiskaitymo sprendimus siūlančios įmonės, nėra.

Kalbant apie argumentus už tai, kad reikia atsisakyti grynųjų pinigų, yra dar viena didelė problema: dauguma žmonių, bent jau euro zonoje, paprasčiausiai to nenori. Remiantis dar nepaskelbtos Europos Centrinio Banko vykdytos 65 000 euro zonos šalių gyventojų apklausos rezultatais, beveik 80 % visų atsiskaitymų prekybos vietose vykdomi grynaisiais pinigais. Pagal vertę grynaisiais atliekama daugiau kaip pusė atsiskaitymų.

Kaip ir daugelyje kitų sričių Europoje, skirtumai tarp valstybių narių didžiuliai: pavyzdžiui, Suomijoje atsiskaitymai grynaisiais sudaro tik 42 % visų atsiskaitymų, o Maltoje – net 92 %. Tačiau apskritai visuomenė vis dar yra labai prisirišusi prie grynųjų pinigų ir tas prisirišimas vis didėja.

Tiesą sakant, bendroji grynųjų pinigų paklausa auga sparčiau negu nominalusis BVP. Pastaruosius penkerius metus vidutinis metinis eurų banknotų paklausos augimas sudarė 4,9 % pagal vertę ir 6,2 % pagal kiekį. Tai pirmiausia pasakytina apie nominalus, kurie daugiausia naudojami ne taupymui, o atsiskaitymui.

Šie duomenys patvirtina, kad ECB teisus laikydamasis neutralios pozicijos mokėjimų klausimu ir pritardamas tiek atsiskaitymams grynaisiais, tiek kitais būdais. Tokia jo pozicija paremta keturiais principais: 1) technologinio saugumo, 2) efektyvumo, 3) technologinio neutralumo ir 4) vartotojų laisvės patiems rinktis atsiskaitymo būdą.

Pagrindinis ECB tikslas – užtikrinti kainų stabilumą. Siekdamas šio tikslo, jis teikia saugų centrinio banko likvidumą tiek centriniuose bankuose laikomais bankų rezervais, tiek banknotais (pastarieji yra vieninteliai banknotai, turintys teisėtos atsiskaitymo priemonės euro zonoje statusą).

Jeigu Europoje būtų atsisakyta grynųjų pinigų, būtų nutrauktas vienintelis tiesioginis žmonių saitas su centrinių bankų pinigais. Demokratinėje santvarkoje toks saitas padeda užsitikrinti visuomenės pritarimą centrinių bankų nepriklausomumui, nes stiprina žmonių pasitikėjimą ir pritarimą veiksmingos pinigų politikos vykdymui.

ECB ir toliau tieks banknotus. Mes taip pat padėsime euro zonoje toliau plėtoti integruotą, novatorišką ir konkurencingą mažmeninių atsiskaitymų priemonių rinką. Jeigu ateis diena, kai reikės priimti sprendimą grynuosius pinigus pakeisti elektroninėmis atsiskaitymo priemonėmis, toks sprendimas turėtų būti priimtas atsižvelgiant į žmonių valią, o ne dėl lobistų spaudimo.

Speaking engagements

Kontaktai žiniasklaidai