Kalba atsisveikinimo renginyje

ECB Pirmininko Jean-Claude Trichet kalba 2011 m. spalio 19 d.

Gerb. Vokietijos Kanclere,

Europos Parlamento Pirmininke,

Europos Vadovų Tarybos Pirmininke,

Europos Komisijos Pirmininke,

Eurogrupės Pirmininke,

Gerb. Prezidente Giscard d’Estaing,

Gerb. Kancleri Helmut Schmidt,

Ministrai, Ekscelencijos, kolegos centrinių bankų valdytojai,

Gerb. ECB darbuotojai,

Ponai ir ponios,

praėjo daugiau nei trylika metų nuo Europos Centrinio Banko įkūrimo ir beveik trylika metų nuo euro įvedimo. Visus aštuonerius savo kadencijos metus, vadovaudamas ECB, jaučiau Europos demokratijų pasitikėjimą Europos Centriniu Banku. Tą pasitikėjimą jaučiu ir dabar, baigiantis mano, kaip ECB Pirmininko, kadencijai. Pagrindinį mūsų uždavinį – užtikrinti kainų stabilumą – ir galimybę nepriklausomai siekti šio tikslo mums patikėjo įvairių tautybių ir politinių pažiūrų Europos žmonės.

Būdami ištikimi savo pagrindiniam tikslui, mes sąžiningai vykdome valstybių narių demokratinę valią.

Man, kartu su penkiais Vykdomosios valdybos kolegomis, dvidešimt dviem Valdančiosios tarybos kolegomis ir atsidavusiai dirbusiais ECB darbuotojais, buvo patikėta įgyvendinti ilgalaikę ir ambicingą Europos žmonių idėją.

Bendra valiuta – tai sena idėja, turinti gilias istorines šaknis. Nereikia netgi grįžti į tolimus Romos ar Karolingų imperijų laikus – Europos bendros valiutos idėją Bohemijos karalius Jurgis Podebradas iškėlė prieš šešis šimtus metų.

Gerokai prieš įgyvendinant Vernerio planą, kuris buvo paskelbtas prieš 40 metų, visų Europos tautų didieji mąstytojai kvietė kurti bendrą rinką, bendrą ekonomiką ir bendrą valiutą. Šie istoriniai įvykiai leidžia kitaip pažvelgti į euro, kaip naujos valiutos, pasiekimus, dabartinius iššūkius, su kuriais tenka susidurti euro zonai, ir Ekonominės ir pinigų sąjungos ateitį.

Euro, kaip valiutos, pasiekimus reikėtų vertinti atsižvelgiant į jo pagrindinį tikslą. Nepaisant kelių didelių pasaulio ekonominių ir finansinių sukrėtimų, per beveik trylika metų teritorijoje, kurioje gyvena 332 mln. gyventojų, vidutinė metinė infliacija nesikeitė ir apytikriai buvo 2,0 %. Nors naftos ir žaliavų kainos ne kartą didėjo, tai yra geriausias pastarųjų 50 metų rezultatas, kurio per tokį laikotarpį nepavyko pasiekti nė vienai didelei Europos šaliai. Pastaruosius 13 metų Vokietijos vidutinė metinė infliacija buvo 1,6 %. Toks rezultatas nebuvo pasiektas iki euro įvedimo.

Tokie pat svarbūs yra ir nedideli infliacijos lūkesčiai. ECB valdančioji taryba yra patikimai įtvirtinusi ateinančių dešimties metų kainų stabilumą, atitinkantį nustatytą apibrėžimą – mažiau kaip, tačiau arti 2 % ribos.

Euro valiuta yra patikima, ir jau įrodyta, kad ji – puiki kaupimo priemonė, turinti tvirtą pagrindą.

Šiuos pastaruosius aštuonerius metus galima padalyti į du laikotarpius.

Pirmieji ketveri metai buvo kupini iššūkių, tačiau jie nebuvo sunkesni ar lengvesni nei įprasta kasdieniame centrinio banko valdytojo darbe. ECB turėjo palaikyti stabilumą sprogus interneto bendrovių burbului ir svyruojant aukštoms naftos bei energijos kainoms. Tuo metu, kai trys didžiosios šalys norėjo susilpninti Stabilumo ir augimo pakto galias, mes sunkiai kovojome už euro zonos fiskalinės valdysenos išsaugojimą. Be to, kaip visada, turėjome prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Taip pat ir tada, kai daug vyriausybių, rinkos dalyvių ar tarptautinių finansų įstaigų buvo nepatenkintos mūsų didinamomis palūkanų normomis. ECB visada buvo nepriklausomas. Ir visada toks bus.

Po ketverių metų kilo finansų ir ekonominė krizė.

Krizė, nepanaši į jokią kitą per pastaruosius 50 metų. Nei į pirmąją naftos krizę 1973 m. ar antrąją 1980 m. Nei į vyriausybių skolų krizę devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Nepanaši nei į Azijos krizę ar naujojo tūkstantmečio pradžioje sprogusį interneto bendrovių burbulą.

2007 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo naujo tipo krizė. Tokio pobūdžio ir masto reiškinio pasaulis nebuvo matęs nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Pirmą kartą per 66 metus pasaulinės krizės epicentru tapo išsivysčiusios ekonomikos šalių finansų sistema.

Jei centriniai bankai ir kitos valdžios institucijos nebūtų greitai ir ryžtingai sureagavę, šios krizės poveikis realiajai ekonomikai galėjo prilygti Didžiosios depresijos mastui.

Prasidėjus finansiniams neramumams, 2007 m. rugpjūčio 9 d. ECB valdančioji taryba savo ruožtu pradėjo taikyti „atskyrimo principą“. Juo remiantis, standartinės priemonės, t. y. palūkanų normos, skirtos kainų stabilumui vidutiniu laikotarpiu užtikrinti, buvo atskirtos nuo nestandartinių priemonių, turėjusių užtikrinti, kad, sutrikus rinkos veikimui, būtų geriau perduodamas standartinių priemonių poveikis.

Euro valiutos patikimumas ir ateinančių 10 metų infliacijos lūkesčių įtvirtinimas – tai tikslai, kurie buvo sėkmingai įvykdyti krizės metu. Vadovaudamiesi savo palūkanų normų politika, mes tvirtai laikėmės savo tikslo – kainų stabilumo – ir tuo pat metu buvome pasirengę taikyti atitinkamas nestandartines priemones, pavyzdžiui, visiškai paskirstyti likvidumo sumą fiksuotosiomis palūkanų normomis, įsigyti padengtų obligacijų ir vykdyti Vertybinių popierių rinkų programą. Ir vėlgi – visi Valdančiosios tarybos sprendimai buvo priimti visiškai nepriklausomai.

Prasidėjus krizei aš įžvelgiu paraleles tarp to, ko tikimasi iš centrinių bankų, ir beveik prieš šimtą metų Max Weber suformuluotų etikos vertybių – nusistatymo etikos ir atsakomybės etikos.

Aš pasiūliau mūsų standartines priemones sieti su nusistatymo etika, o nestandartines priemones – su atsakomybės etika. Taip pat svarbu išsaugoti vientisumą tarp ketinimo ir veiksmo bei tarp veiksmo ir pasekmių. Mūsų „atskyrimo principas“ leidžia užtikrinti abu aspektus.

Max Weber yra pasakęs: „Das bedeutet nicht, dass eine Gesinnungsethik gleichzusetzen ist mit Verantwortungslosigkeit oder dass eine Verantwortungsethik gleichzusetzen ist mit prinzipienlosem Opportunismus […]. Die Gesinnungs- und die Verantwortungsethik sind keine Gegensätze, sondern ergänzen einander“. „Tai nereiškia, kad nusistatymo etiką galima tapatinti su neatsakomybe arba kad atsakomybės etiką galima tapatinti su neprincipingu oportunizmu (…). Nusistatymo etika ir atsakomybės etika nėra priešingybės. Jos viena kitą papildo.“

Krizė atskleidė visų pagrindinių išsivysčiusios ekonomikos šalių silpnąsias vietas. Teko suabejoti jų vidutinės ir ilgos trukmės strategijų tvarumu. Europa, ir ypač euro zona, parodė, kad, konsoliduotu lygmeniu, pamatiniai rodikliai yra teigiami, ypač kalbant apie bendrą fiskalinę būklę bei vidaus ir išorės pusiausvyrą. Bet lyginant atskiras šalis, Ekonominės ir pinigų sąjungos pagrindinė silpnoji vieta yra ta, kad pinigų sąjungai veikiant kaip numatyta, ekonominės sąjungos valdysena buvo nepakankama.

Pirmoji pamoka, kurios išmokė krizė – būtinybė stiprinti ekonomikos valdyseną. Valdančiosios tarybos vardu aš nuolat reikalavau žengti tą didelį žingsnį valdysenos srityje. Neseniai patvirtintos priemonės šioje srityje yra svarbus laimėjimas. Jas įgyvendinant ir paaiškės, ar bus žengtas tas didelis žingsnis. Pirmininke Buzek, aš labai vertinu Europos Parlamento parodytą ryžtą diskusijose su Taryba.

Dabar svarbu susitelkti ties trimis krizės valdymo aspektais: padidinti EFSF pajėgumą užtikrinti finansų stabilumą, vykdant įtikinančią nacionalinę fiskalinę ir struktūrinę politiką; sustiprinti Europos bankų balansus; surasti tinkamą sprendimą, kad vidutiniu laikotarpiu būtų suvaldyta situacija Graikijoje.

Reikia skubiai imtis su minėtais aspektais susijusių veiksmų. Manau, kad susidariusią situaciją puikiai galima apibūdinti Jean Monnet žodžiais: „Les hommes n’acceptent le changement que dans la nécessité et ils ne voient la nécessité que dans la crise“. „Žmonės gali susitaikyti su pokyčiais prispyrus būtinybei, o būtinybę suvokia tik užgriuvus krizei.“ Iš tiesų, mes susidūrėme su pasauline krize. Atsisveikinimas – laikas apmąstymams apie praeitį ir dabartį, tačiau tai ir puiki proga pagalvoti apie ateitį.

Mes ką tik turėjome garbės išgirsti Europos gyventojų bendrosios valiutos pirmtako – Europos pinigų sistemos – dviejų kūrėjų pasisakymus. Esu jiems labai dėkingas už tai, kad jie taip mielai pasidalino su mumis savo patirtimi ir didele išmintimi.

Aš surizikuosiu ir išsakysiu savo nuomonę, kuri nebūtinai sutampa su ECB valdančiosios tarybos nuomone. Žvelgiant iš ilgalaikės istorinės perspektyvos, Europa turi užbaigti projektą, vadinamą Ekonomine ir pinigų sąjunga. Kaip jau minėjau, ar būtų per daug drąsu šioje ateities Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, kurioje egzistuoja bendra rinka, bendra valiuta ir bendras centrinis bankas, įsivaizduoti ir vykdomąją valdžią? Tai neturi būti finansų ministerija, administruojanti didelį federalinį biudžetą. Tai būtų institucija, tiesiogiai atsakinga bent už šias tris sritis: pirma, fiskalinės politikos ir konkurencingumo politikos griežta priežiūra su įgaliojimu, išskirtiniais atvejais, priimti sprendimus, kurie nedelsiant įsigaliotų grėsmę euro zonos finansiniam stabilumui keliančioje šalyje; antra, visi vykdomosios valdžios institucijoms būdingi įsipareigojimai Europos Sąjungos integruoto finansų sektoriaus atžvilgiu, padėsiantys visiškai integruoti finansų paslaugas, ir trečia, atstovavimas Europos Sąjungai tarptautinėse finansų institucijose.

Jean Monnet yra parašęs: „Personne ne peut encore dire aujourd’hui la forme qu’aura l’Europe que nous vivrons demain, car le changement qui naîtra du changement est imprévisible“. „Šiandien niekas negali pasakyti, kokia bus Europos institucinė struktūra rytoj, nes būsimi pokyčiai, kuriuos lems dabartiniai pokyčiai, yra neprognozuojami.“

Manau, kad dabar vykstantys pasaulinės krizės sukelti pokyčiai kaip tik ir yra tie pokyčiai, kurie, Jean Monnet nuomone, gali paskatinti sukurti naują institucinę struktūrą.

Kaip ten bebūtų, tai sprendimai, kuriuos gali priimti tik mūsų demokratinės valstybės, tik Europos žmonės, kuriems mes esame atskaitingi.

Kad ir kas atsitiktų ateityje, galite būti tikri, kad ECB valdančioji taryba ir toliau bus ištikima savo pagrindiniam tikslui, o ECB, kartu su Eurosistema, ir toliau bus stabilumo ir pasitikėjimo ramsčiu.

Perduodu geriausius ir šilčiausius linkėjimus savo įpėdiniui, p. Mario Draghi, kuris pastaraisiais metais dalijosi su Valdančiąja taryba savo išmintimi ir patirtimi. Kartu su mumis visais jis priėmė kolegialius sprendimus. Dėl savo išskirtinių savybių jis, kartu su Vykdomąja valdyba ir Valdančiąja taryba, neabejotinai sėkmingai vadovaus Europos monetarinei komandai.

Baigdamas norėčiau asmeniškai padėkoti visiems žmonėms, su kuriais man teko per šiuos metus dirbti kuriant Europos Ekonominę ir pinigų sąjungą. Ypač šiandien norėčiau padėkoti savo ECB kolegoms, esamiems ir buvusiems Vykdomosios valdybos, Valdančiosios tarybos ir Bendrosios tarybos nariams. Taip pat norėčiau išreikšti padėką visiems ECB darbuotojams. Visi banko darbuotojai be galo daug prisidėjo siekiant mūsų pagrindinio tikslo. Labai vertinu jų pasiaukojimą, atsidavimą, profesionalumą ir sunkų darbą ir esu už tai dėkingas.

Susidariusi situacija verčia veikti nedelsiant. Ateičiai reikalinga vizija apie tai, kur mes einame, kurią kryptį renkamės.

Kalbant apie neatidėliotinus veiksmus, Goethe yra pasakęs: „Wissen ist nicht genug; wir müssen es anwenden. Wollen ist nicht genug; wir müssen es tun!“ „Neužtenka žinoti, žinias reikia panaudoti. Neužtenka norėti, reikia veikti.“ Manau, kad šis posakis puikiai tinka kalbant apie veiksmus, kuriems Europa turėtų ryžtis artimiausiomis dienomis.

Svarbi ir kryptis. Jean Monnet mums, mūsų ateičiai yra palikęs tokią mintį: „Continuez, continuez, il n’y a pas pour les peuples d’Europe d’autre avenir que dans l’union“. „Tęsti, tęsti. Europos žmonės neturi kitos ateities nei ateitis su Europos Sąjunga.“ O Alcide De Gasperi yra pasakęs: „è la volontà politica di realizzare l'Unione che deve essere il fattore determinante, la forza di propulsione“. „Visų svarbiausias turėtų būti politinis ryžtas kurti Sąjungą.“

Dėkoju už dėmesį.

Speaking engagements

Kontaktai žiniasklaidai