Makroprudencinės politikos strategija

Pagrindinis makroprudencinės politikos uždavinys – išsaugoti finansinį stabilumą. Tai reiškia, kad, siekiant riboti sisteminę riziką ir užtikrinti, kad finansinės paslaugos realiajai ekonomikai būtų teikiamos veiksmingai, reikia, be visa kita, padidinti finansų sistemos atsparumą ir neleisti, kad daugėtų silpnųjų vietų.

Sisteminės rizikos ribojimas

Sisteminė rizika gali kilti dėl stiprių makroekonominių sukrėtimų, finansinio disbalanso, įskaitant per didelį kredito augimą, finansinį svertą, terminų nesutapimus, taip pat dėl užkrato efekto.

Sisteminei rizikai riboti makroprudencinės politikos priemonėmis siekiama:

  • neleisti, kad dėl išorės veiksnių ir rinkos sutrikimų susidarytų pernelyg didelė rizika, ir taip sušvelninti finansinį ciklą (laiko matmuo);
  • didinti finansų sektoriaus atsparumą ir riboti užkrato efekto plitimą (tarpsektorinis matmuo);
  • skatinti finansinio reguliavimo srityje diegti sisteminį požiūrį ir taip rinkos dalyviams sukurti teisingas paskatas (struktūrinis matmuo).

Priemonės

BPM reglamentu makroprudenciniai įgaliojimai suteikiami ir nacionalinėms institucijoms, ir ECB, taigi atsakomybė už makroprudencinę politiką yra bendra (5 straipsnis). Iš esmės yra trys markroprudencinės politikos priemonių grupės:

  • į kapitalą orientuotos priemonės,
  • į skolininką orientuotos priemonės,
  • į likvidumą orientuotos priemonės.

Šiomis priemonėmis sustiprinus kapitalo ir likvidumo rezervus padidinamas finansų sistemos atsparumas. Priemonių pavyzdžiai būtų pasaulinių ir kitų sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervas, padengimo likvidžiuoju turtu rodiklis ir grynojo pastovaus finansavimo rodiklis. Nacionalinės institucijos ir ECB gali taikyti anticiklinius rezervus cikliniam sisteminės rizikos formavimuisi įveikti. Jei tai numatyta nacionalinėje sistemoje, nacionalinės institucijos gali taikyti į skolininką orientuotas priemones, kurios riboja skolinimą (t. y. hipotekoms) individualiems skolininkams.

Makroprudencinės politikos sąveika

Makroprudencinė politika negali būti vertinama atskirai. Mikroprudencinės, makroprudencinės ir pinigų politikos priemones sieja svarbūs ryšiai.

Saveika su pinigų politika

Pinigų politika ir makroprudencinė politika veikia vieną kitą daugiausia per jų bendrą perdavimo kanalą finansų sistemoje, o ypač bankų sistemoje. Abi politikos sritys gali viena kitą papildyti užtikrinant kainų ir finansinį stabilumą.

Makroprudencinės priemonės gali būti naudojamos pasirinktinai ir tikslingai, siekiant riboti rizikas, kylančias finansiniam stabilumui, net esant mažai infliacijai. Dėl euro zonos institucinės struktūros ECB yra naudingas bendras informacijos rinkinys ir nuosekli analizės sistema.

Sąveika su bankų priežiūra

Mikroprudencinė priežiūra ir makroprudencinė politika papildo viena kitą skirtingais vertinimo aspektais. Mikroprudencinė politika didina atskirų finansų įstaigų atsparumą, o makroprudencinė politika didina atsparumą rizikoms, kurios kyla visai finansų sistemai.

Siekiant, kad padėtis finansų sektoriuje būtų suprantama vienodai, ECB valdančioji taryba ir Priežiūros valdyba kartu posėdžiauja reguliariai rengiamuose Makroprudencinio forumo posėdžiuose.