Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS)

1988 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba patvirtino siekį nuosekliai sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS). Ji įpareigojo tuometinio Europos Komisijos pirmininko Jacques Delors vadovaujamą komitetą išnagrinėti ir pasiūlyti konkrečius etapus, leisiančius sukurti šią sąjungą.

Komitetą sudarė EB nacionalinių centrinių bankų valdytojai, tuometinis Tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) generalinis valdytojas Alexandre Lamfalussy, ekonomikos profesorius Niels Thygesen (Danija) ir tuometinis Banco Exterior de España pirmininkas Miguel Boyer.

Jų parengtame Deloro pranešime (Delors Report) siūloma ekonominę ir pinigų sąjungą įgyvendinti trimis atskirais, bet vienas kitą pakeičiančiais etapais.

Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapai

Apžvalga

PIRMASIS ETAPAS
1990 m. liepos 1 d.
Visiška kapitalo judėjimo laisvė
Geresnis centrinių bankų bendradarbiavimas
Laisvas ekiu (ECU) naudojimas (Europos piniginis vienetas, euro (€) pirmtakas)
Gerinama ekonominė konvergencija
ANTRASIS ETAPAS
1994 m. sausio 1 d.
Įkuriamas Europos pinigų institutas (EPI)
Centriniams bankams uždraudžiama teikti kreditus valstybiniam sektoriui
Geresnis šalių pinigų politikos koordinavimas
Stiprinama ekonominė konvergencija
Nacionalinių centrinių bankų nepriklausomumo didinimo procesas, kuris turi būti baigtas vėliausiai iki Europos centrinių bankų sistemos įkūrimo
Pasirengimas trečiajam etapui
TREČIASIS ETAPAS
1999 m. sausio 1 d.
Neatšaukiamai nustatomi valiutų perskaičiavimo kursai
Įvedama euro valiuta
Europos centrinių bankų sistema vykdo bendrą pinigų politiką
Įsigalioja vidinis ES valiutų kurso mechanizmas II (VKM II)
Įsigalioja Stabilumo ir augimo paktas

1 etapas

Pirmasis EPS etapas

Remdamasi Deloro pranešimu, Europos Sąjungos Vadovų Taryba 1989 m. birželio mėn. nusprendė, kad ekonominės ir pinigų sąjungos pirmasis etapas turėtų prasidėti 1990 m. liepos 1 d. Iš esmės tą dieną buvo panaikinti visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimai.

Valdytojų komitetas

Europos ekonominės bendrijos valstybių narių centrinių bankų Valdytojų komitetui, kurio vaidmuo po įkūrimo 1964 m. gegužės mėn. darėsi vis svarbesnis skatinant bendradarbiavimą pinigų srityje, buvo suteikta papildomų pareigų. Pastarosios buvo išdėstytos 1990 m. kovo 12 d. Tarybos sprendime. Komiteto naujosios pareigos buvo konsultuoti valstybių narių pinigų politikos klausimais ir skatinti jos koordinavimą, siekiant kainų stabilumo.

Atsižvelgiant į tai, kad per trumpą laiką reikėjo įgyvendinti daug sudėtingų uždavinių, pasirengimą ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) trečiajam etapui pradėjo ir Valdytojų komitetas. Pirmiausia reikėjo nustatyti, kokie klausimai nagrinėtini pačioje pradžioje, iki 1993 m. pabaigos sudaryti darbo programą ir apibrėžti veikiančių pakomitečių ir šiam tikslui sukurtų darbo grupių įgaliojimus.

Teisinis pasirengimas

Siekiant įgyvendinti antrąjį ir trečiąjį etapus, buvo būtina peržiūrėti Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį (Romos sutartį) ir sukurti reikiamą institucinę struktūrą. Tuo tikslu 1991 m. buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija EPS klausimais, kuri vyko tokiu pat metu kaip ir tarpvyriausybinė konferencija dėl politinės sąjungos.

Šių derybų rezultatas – Europos Sąjungos sutartis, dėl kurios buvo susitarta 1991 m. gruodžio mėn. ir kuri buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte. Vis dėlto, dėl užsitęsusio ratifikavimo proceso ši Sutartis (pakeitusi Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, pastarąją pervadinant Europos Bendrijos steigimo sutartimi, prie kurios, be kita ko, pridėtas protokolas dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto bei protokolas dėl Europos pinigų instituto statuto) įsigaliojo tik 1993 m. lapkričio 1 d.

2 etapas

Antrasis EPS etapas

EPI ir ECB įsteigimas

1994 m. sausio 1 d. įkūrus Europos pinigų institutą (EPI), prasidėjo EPS antrasis etapas, ir buvo panaikintas Valdytojų komitetas. Trumpalaikis EPI egzistavimas atspindėjo pinigų integracijos Bendrijoje būklę. EPI nebuvo atsakingas už pinigų politikos įgyvendinimą Europos Sąjungoje – tai vis dar buvo nacionalinių institucijų prerogatyva – bei neturėjo kompetencijos vykdyti užsienio valiutų intervencijos.

Du pagrindiniai EPI uždaviniai:

  • stiprinti centrinių bankų tarpusavio bendradarbiavimą ir pinigų politikos koordinavimą,
  • atlikti parengiamuosius Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) sukūrimo darbus, vykdyti bendrą pinigų politiką ir įvesti bendrą valiutą trečiajame etape.

Šiuo tikslu EPS sukūrė forumą apsikeisti nuomonėmis ir informacija su politika susijusiais klausimais bei konsultuotis ir tiksliai apibrėžė reglamentavimo, organizacinę ir logistinę struktūrą, reikalingą ECBS uždaviniams vykdyti trečiajame etape.

1995 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba nutarė Europos valiutos vienetą, kuris bus įvestas trečiojo etapo pradžioje, pavadinti euru ir patvirtino, kad EPS trečiasis etapas prasidės 1999 m. sausio 1 d. Iš anksto buvo paskelbta perėjimo prie euro veiksmų seka. Šis planas iš esmės buvo grindžiamas išsamiais EPI pasiūlymais.

VKM II

Tuo pat metu EPI buvo nurodyta atlikti parengiamąjį darbą būsimų pinigų ir valiutų kurso santykių tarp euro zonos ir kitų ES šalių srityje. EPI 1996 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Tarybai pateikė savo ataskaitą, kuri yra Europos Sąjungos Vadovų Tarybos 1997 m. liepos mėn. priimtos rezoliucijos dėl naujo valiutų kurso mechanizmo (VKM II) principų ir pagrindinių elementų pagrindas.

Naujieji banknotai

1996 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Tarybai, o vėliau ir visuomenei EPI pristatė atrinktus eurų banknotų, kurie turėjo pasirodyti apyvartoje 2002 m. sausio 1 d., dizainus.

Stabilumo ir augimo paktas

Sutartyje išdėstytoms nuostatoms dėl EPS papildyti ir patikslinti 1997 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba priėmė Stabilumo ir augimo paktą, apimantį du reglamentus, kuriuo siekiama užtikrinti biudžeto drausmę EPS. Paktą papildė ir atitinkamus įsipareigojimus sustiprino 1998 m. gegužės mėn. Tarybos deklaracija. Paktas buvo keistas 2005 m. ir 2011 m.

Pirmieji dalyviai

1998 m. gegužės 2 d. valstybių ar vyriausybių vadovų sudėties Taryba vieningai nutarė, kad 11 valstybių narių įvykdė dalyvavimui EPS trečiajame etape ir bendros valiutos įvedimui 1999 m. sausio 1 d. būtinas sąlygas. Pirmosiomis dalyvėmis buvo Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija. Be to, valstybės ar vyriausybės vadovai pasiekė politinį susitarimą, kuriuos asmenis rekomenduojama skirti Europos Centrinio Banko (ECB) vykdomosios valdybos nariais.

Pasirengimas nustatyti perskaičiavimo kursus

1998 m. gegužės mėn. bendrą valiutą įsivedančių valstybių narių finansų ministrai susitarė su tų valstybių narių nacionalinių centrinių bankų valdytojais, Europos Komisija ir EPI, kad esamas VKM dvišalis pagrindinis dalyvaujančių valstybių narių valiutų kursas bus naudojamas nustatant neatšaukiamą valiutų perskaičiavimo į eurus kursą.

Sprendimus priimančių organų paskyrimas

1998 m. gegužės 25 d. 11 dalyvaujančių valstybių narių vyriausybės paskyrė ECB pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir keturis kitus Vykdomosios valdybos narius. Jų paskyrimas įsigaliojo 1998 m. birželio 1 d. ir reiškė ECB įsteigimą. ECB ir dalyvaujančių valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai sudaro Eurosistemą, kuri EPS trečiajame etape nustato ir tiksliai apibrėžia bendrą pinigų politiką.

1998 m. birželio 1 d. įsteigus ECB, EPI baigė vykdyti savo užduotis. Kaip numatyta Europos Bendrijos steigimo sutarties 123 straipsnyje (buvęs 109l straipsnis), EPI, įsteigus ECB, likviduojamas. Visas EPI patikėtas parengiamasis darbas buvo baigtas laiku, tad likusią 1998 m. dalį ECB skyrė galutiniam sistemų ir procedūrų tikrinimui atlikti.

3 etapas

Trečiasis EPS etapas

Neatšaukiamai nustatomi valiutų kursai

1999 m. sausio 1 d. prasidėjo trečiasis ir paskutinis EPS etapas – buvo neatšaukiamai nustatyti pirmųjų 11 pinigų sąjungoje dalyvaujančių valstybių narių valiutų kursai, o ECB tapo atsakingas už bendros pinigų politikos vykdymą.

Graikijai prisijungus prie EPS trečiajame etape, 2001 m. sausio 1 d. dalyvaujančių valstybių narių skaičius padidėjo iki 12. Slovėnija prisijungė 2007 m. sausio 1 d. ir tapo 13-ta nare, po metų prisijungė Kipras ir Malta, 2009 m. sausio 1 d. – Slovakija, 2011 m. sausio 1 d. – Estija, 2014 m. sausio 1 d. – Latvija, o 2015 m. sausio 1 d. – Lietuva. Šioms šalims prisijungus prie euro zonos, jų nacionaliniai centriniai bankai automatiškai tapo Eurosistemos dalimi.