Dažnai užduodami klausimai apie ES plėtrą bei ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS)

Kurios šalys įstojo į Europos Sąjungą po ECB įsteigimo 1998 m.?
2004 m. gegužės 1 d. į ES įstojo Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija.  2007 m. sausio 1 d. ES narėmis tapo Bulgarija ir Rumunija. 2013 m. liepos 1 d. į ES įstojo Kroatija. Dar penkios šalys šiuo metu yra kandidatės. Tai – Albanija, buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Juodkalnija, Serbija ir Turkija. Visoms šalims taikomi tie patys stojimo kriterijai. Juos 1993 m. nustatė Kopenhagoje susirinkusi Europos Vadovų Taryba.
Ar naujosios valstybės narės eurą įsives iškart po įstojimo į ES?
Ne. Tačiau tikimasi, kad jos tai padarys, kai įgyvendins Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Priešingai nei Danija ir Jungtinė Karalystė, naujosios ES valstybės narės neturi teisės nuspręsti neįsivesti bendros valiutos.
Ar yra iš anksto nustatyta, kada naujosios valstybės narės turėtų įsivesti eurą?
Nėra iš anksto nustatyta data, kada šios šalys turi įsivesti eurą, kaip pažymėjo ECB valdančioji taryba 2003 m. gruodžio 18 d. paskelbtoje „Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos politikos pozicijoje dėl valiutos kurso klausimų, susijusių su stojančiosiomis šalimis“. Norėdamos įsivesti eurą, šalys turi pasiekti aukštą tvarios ekonominės konvergencijos laipsnį. Tai vertina ES Taryba, remdamasi Komisijos ir ECB parengtomis ataskaitomis apie tai, kaip šios šalys tenkina Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Šios ataskaitos rengiamos bent kartą per dvejus metus arba eurą norinčios įsivesti valstybės narės prašymu.
Kokie yra konvergencijos kriterijai?
Norėdamos įsivesti eurą, valstybės narės turi pasiekti aukštą tvarios ekonominės konvergencijos laipsnį. Ar jis pasiektas, vertinama pagal konvergencijos kriterijų, nustatytų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnyje ir plačiau aptartų prie Sutarčių pridedamame protokole, įgyvendinimo lygį. Nustatyti šie kriterijai:
  • „didelis kainų stabilumas“. Tai reiškia, kad „valstybės narės kainų stabilumas yra tvarus ir vidutinis infliacijos lygis per vienerius metus iki tyrimo neviršija daugiau kaip 1½ procentinio punkto daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygio“;
  • „valstybės finansinės padėties tvarumas“. Tai reiškia, kad tyrimo metu Taryba nemano, kad valstybėje narėje yra perviršinis deficitas. Ar yra perviršinis deficitas, ar ne, Taryba nusprendžia atsižvelgdama į:
    1. planuojamo arba faktinio valdžios sektoriaus deficito santykį su BVP rinkos kainomis, kuris neturėtų viršyti 3 %, ir
    2. valstybės skolos santykį su BVP rinkos kainomis, kuris neturėtų viršyti 60 %.
    Tačiau vertinant, kaip laikomasi fiskalinės drausmės, bus atsižvelgta ir į tokius veiksnius, kaip ankstesnė pažanga mažinant biudžeto nesubalansuotumą ir (arba) išimtinių ir laikinų veiksnių, dėl kurių atsiranda biudžeto nesubalansuotumas, egzistavimas. Be to, pagal 2011 m. pabaigoje įsigaliojusius Stabilumo ir augimo pakto pakeitimus, vertinant bus atsižvelgiama, kaip laikomasi sustiprinto fiskalinio valdymo taisyklių. Taip pat tikimasi, kad valstybės narės, kurių valstybės skolos ir BVP santykis viršija 60 %, sumažins jį iki pamatinės vertės pakankamai sparčiai, atsižvelgdamos į neseniai įvestą skolos mažinimo lyginamąjį dydį.
  • „Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizmo nustatytų normalių svyravimo ribų laikymasis bent dvejus metus išvengiant nuvertėjimo euro atžvilgiu.“ Šio kriterijaus tenkinimas vertinamas pirmiausia žiūrint, ar valiutos kursas bent paskutinius dvejus metus iki tyrimo buvo artimas centriniam kursui euro atžvilgiu be didelių nukrypimų, taip pat atsižvelgiama į veiksnius, dėl kurių valiutos kursas galėjo padidėti.
  • „[...] konvergencijos [...] patvarumas, kurį atspindi ilgalaikių palūkanų normos.“ Tai reiškia, kad „vienerių metų laikotarpiu iki tyrimo valstybės narės vidutinė nominali ilgalaikių palūkanų norma neviršijo daugiau kaip 2 procentiniais punktais daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Palūkanų normos matuojamos ilgalaikių vyriausybės obligacijų ar palyginamų vertybinių popierių pagrindu atsižvelgiant į nacionalinių apibrėžimų skirtumus.“
  • Vertinant bus atsižvelgiama dar į keletą veiksnių, tokių kaip „rinkų integracijos rezultatai, einamosios sąskaitos mokėjimų balansų būklė ir pokyčiai bei gaminio vienetui tenkančių darbo sąnaudų ir kitų kainų rodiklių pokyčių tyrimas“.
Be to, kaip numatyta Sutarties 140 straipsnyje, vertinant konvergenciją taip pat bus tikrinama, kaip kiekvienos iš šių valstybių narių vidaus teisės aktai ir jos nacionalinio centrinio banko statutas atitinka Sutarties 130 ir 131 straipsnius bei ECBS ir ECB statutą.
Ar naujosios ES narės prisijungs prie valiutų kurso mechanizmo II (VKM II)? Jei taip, kokiomis sąlygomis?
Rezoliucijoje dėl VKM II teigiama, kad „euro zonai nepriklausančios valstybės narės dalyvaus valiutų kurso mechanizme savanorišku pagrindu. Nepaisant to, į mechanizmą galės įsijungti valstybės narės, kurioms taikoma nukrypti leidžianti nuostata. Valstybė narė, kuri valiutų kurso mechanizme dalyvauja ne nuo pradžios, gali įsijungti vėliau.“ Nors nenustatyta konkrečių išankstinių sąlygų prisijungimui, vis dėlto reikia pasiekti bendrą susitarimą dėl centrinio kurso ir svyravimo ribų. Tačiau, kaip jau minėta (žr. 4 klausimą), dalyvavimas VKM II bent dvejus metus prieš įvertinant konvergenciją yra vienas iš reikalavimų eurui įsivesti (taip pat žr. 2003 m. gruodžio 18 d. paskelbtą „Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos politikos poziciją dėl valiutos kurso klausimų, susijusių su stojančiosiomis šalimis“).
Koks bus ECB vaidmuo, kai VKM II bus nustatyti naujųjų valstybių narių valiutų centriniai kursai euro atžvilgiu?
Pagal 1997 m. birželio 16 d. Amsterdame priimtą Europos Vadovų Tarybos rezoliuciją, sprendimus dėl centrinių kursų VKM II tarpusavio susitarimu priima euro zonos šalių finansų ministrai, ECB, naujajame mechanizme dalyvaujančių ne euro zonos šalių finansų ministrai ir centrinių bankų valdytojai, laikydamiesi bendros tvarkos, dalyvaujant Europos Komisijai bei pasikonsultavus su Ekonomikos ir finansų komitetu. VKM II nedalyvaujančių valstybių narių finansų ministrai ir centrinių bankų valdytojai šioje procedūroje dalyvauja, bet be balso teisės. Visos tarpusavyje susitariančios šalys, įskaitant ECB, turi teisę pradėti konfidencialią procedūrą dėl centrinių valiutų kursų persvarstymo (taip pat žr. 2003 m. gruodžio 18 d. paskelbtą „Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos politikos poziciją dėl valiutos kurso klausimų, susijusių su stojančiosiomis šalimis“).
Kokia ekonominė euro zonos plėtros nauda?
Eurą įsivedusiose šalyse išnyksta valiutų kursų rizika, dėl to sumažėja palūkanų normos, o valstybės gali pasinaudoti kainų stabilumo – pagrindinio ECB tikslo – teikiama nauda. Bendra valiuta ją įsivedusioms šalims taip pat padeda kurti neseklią, likvidžią ir integruotą kapitalo rinką. Keliaujant euro zonoje nebereikia keisti pinigų ir patirti su tuo susijusių išlaidų. Visgi, norėdama kuo geriau išnaudoti minėtus privalumus, šalis turi būti pasiruošusi eurui. Šis pasiruošimas bus vertinamas remiantis Mastrichto sutartyje nustatytais konvergencijos kriterijais.
Ar ECB daro kokią nors įtaką EPS plėtrai?
ECB ir Europos Komisija rengia pranešimus apie konvergenciją kartą per dvejus metus arba valstybei narei, kuriai taikoma nukrypti leidžianti nuostata, pareikalavus. Remdamasi šiais pranešimais, ES Taryba priima sprendimus, ar atitinkama valstybė narė tenkina euro įvedimo sąlygas. Visas ECB paruoštas konvergencijos ataskaitas galima rasti šios interneto svetainės dalyje Publications. ECB dalyvauja ne tik sprendžiant su konvergencija susijusius klausimus, bet ir bendradarbiauja su naujųjų ES narių centriniais bankais, siekdamas padėti jiems sklandžiai integruotis į Eurosistemos darbą.
Kuriuose ECB organuose atstovaujami naujųjų ES valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai? Kuriuose jie bus atstovaujami, kai jų šalys įsives eurą?
Naujųjų ES valstybių narių centriniai bankai yra Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) tikrieji nariai, o jų valdytojai – tikrieji Bendrosios tarybos nariai. Centrinių bankų ekspertai turi tikrųjų narių statusą ECBS komitetuose, kai juose atstovaujama visa ECBS, t. y. visi ES nacionaliniai centriniai bankai, o ne tik euro zonos šalių centriniai bankai. Naujosioms valstybėms narėms įsivedus eurą, jų centrinių bankų valdytojai taps Valdančiosios tarybos nariais, o šių bankų ekspertai taps ECBS komitetų, kuriuose atstovaujamos visos Eurosistemos narės (t. y. visi euro zonos nacionaliniai centriniai bankai), nariais.
Ar naujosios valstybės narės, dar prieš tapdamos Eurosistemos dalimi, gali pradėti naudoti eurą kaip paralelinę valiutą (angl. euroisation)?
Euro kaip paralelinės valiutos įvedimas (t. y. „euroizacija“) prieštarauja pamatinei ekonominei EPS nuostatai, teigiančiai, kad euro įvedimas yra galutinis daugiašalio konvergencijos proceso etapas. Negalima praleisti nei vieno Sutartyje nustatyto euro įvedimo etapo, vienašališkai įsivedant eurą kaip paralelinę valiutą.
Ar ES valstybėje narėje gali likti valiutų valdyba šiai valstybei prisijungus prie VKM II?
VKM II – tai daugiašalė sistema, kurioje euro zonai nepriklausančių valstybių narių valiutos yra susietos su euru, o sprendimai priimami susijusių šalių abipusiu susitarimu. Valstybė narė gali išsaugoti euru paremtą valiutų valdybos modelį (VVM) kaip vienašalį įsipareigojimą dalyvaujant VKM II, jeigu bendru susitarimu pagal VVM nustatytas fiksuotas valiutos kursas yra tinkamas ir gali būti naudojamas kaip tos valiutos centrinis kursas VKM II. Euru neparemti VVM negali būti naudojami VKM II. Bendrai tariant, ECB valdančioji taryba nei skatina, nei prieštarauja VVM įsivedimui. Bet kuriuo atveju, toks modelis negali būti naudojamas kaip dvejus metus trunkančio dalyvavimo VKM II alternatyva (žr. anksčiau minėtą 2003 m. gruodžio 18 d. paskelbtą „Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos politikos poziciją dėl valiutos kurso klausimų, susijusių su stojančiosiomis šalimis“).
Kaip plėtra paveiks ECB sprendimus priimančių organų struktūrą?
Visų ES valstybių narių nacionalinių centrinių bankų valdytojai yra ECB bendrosios tarybos, kuriai priklauso ir ECB pirmininkas bei pirmininko pavaduotojas, tikrieji nariai.
Naujosioms valstybėms narėms įsivedus eurą, jų centrinių bankų valdytojai taps ECB valdančiosios tarybos nariais. Tačiau balso teisę turinčių narių skaičius negalės viršyti 21: šeši nuolatiniai balsai Vykdomosios valdybos nariams ir penkiolika balsų, pagal rotacijos principą skiriamų nacionalinių centrinių bankų valdytojams. Visi balso teisę turintys nariai turės vieną balsą, laikantis principo „vienas asmuo – vienas balsas“. Visi nariai turės teisę dalyvauti ir pasisakyti.
Ar naujosios valstybės narės, dalyvaujančios ECBS, turės teisę į ECB kapitalo dalį?
Taip. Pagal ECBS statutą, visi nacionaliniai centriniai bankai, kurie yra ECBS nariai, pasirašo ECB kapitalą, o jų dalys pasirašytame ECB kapitale priklauso nuo kapitalo rakto, kuris nustatomas pagal gyventojų skaičiaus ir BVP dalį ES. Tačiau šalių, kurios dar neįsivedė euro, nacionaliniai centriniai bankai turi sumokėti tik 3,75 % jų pasirašyto ECB kapitalo.