Paieškos galimybės
Apie mus Žiniasklaidai Paaiškinimai Tyrimai ir publikacijos Statistika Pinigų politika Euro Mokėjimai ir rinkos Darbas ECB
Pasiūlymai
Rūšiuoti pagal

Kas yra ANFA?

atnaujinta 2023 m. vasario 24 d. (pirmą kartą paskelbta 2016 m. vasario 5 d.)

Tai yra susitarimas dėl grynojo finansinio turto (angl. Agreement on Net Financial Assets, toliau – ANFA susitarimas) – euro zonos šalių nacionalinių centrinių bankų ir Europos Centrinio Banko (ECB) (visi jie kartu sudaro Eurosistemą) susitarimas, kuriame nustatomos finansinio turto, kurį nacionaliniai centriniai bankai laiko ir naudoja nacionaliniais tikslais, ribos ir jo valdymo taisyklės. Toks nacionalinių centrinių bankų finansinis turtas apima, pavyzdžiui, jų kapitalo ir pagal apskaitos principus sudarytų rezervų arba kitų konkrečių įsipareigojimų priešinius, užsienio atsargas ir darbuotojų pensijų fondus arba turtą, laikomą bendrais investavimo tikslais.

Finansinio turto laikymas ne pinigų politikos tikslais – neatsiejama Europos centrinių bankų funkcijų dalis. Ši praktika taikyta dar iki euro sukūrimo. Kai buvo kuriama pinigų sąjunga, vyriausybės nusprendė, kad centralizuotai bus vykdomi tik tie centrinių bankų uždaviniai ir funkcijos, kurie būtini norint visoje euro zonoje įgyvendinti bendrą pinigų politiką, o nacionaliniai centriniai bankai, kaip nepriklausomos institucijos, ir toliau vykdys nacionalinius uždavinius, jei tik jie netrukdys įgyvendinti bendros pinigų politikos.

Kitaip tariant, nacionaliniai centriniai bankai yra finansiškai nepriklausomos institucijos, vykdančios ir pinigų politikos srities uždavinius, susijusius su Eurosistemos pagrindiniu tikslu – palaikyti kainų stabilumą, ir nacionalinius uždavinius. ANFA susitarimas buvo sudarytas siekiant apriboti grynojo finansinio turto, laikomo ne pinigų politikos, o nacionaliniais tikslais, dydį, kad šis turtas netrukdytų įgyvendinti pinigų politikos tikslų.

2022 m. gruodžio mėn., siekdama padidinti susijusių procesų veiksmingumą, Valdančioji taryba patvirtino naujausius ANFA susitarimo pakeitimus, tačiau jo esmines dalis keitė tik nedaug.

Kaip konkrečiai ANFA susitarimas veikia?

Kodėl nacionaliniai centriniai bankai turi finansinio turto, kurio nenaudoja pinigų politikos tikslais?

Kiekvienas centrinis bankas turi turto, kurio nenaudoja pinigų politikai vykdyti. Visų euro zonos šalių pinigų politiką centralizuotai nustato ECB valdančioji taryba. Kai buvo sukurta ekonominė ir pinigų sąjunga, vyriausybės Europos sutartyje nustatė, kad su pinigų politika susiję uždaviniai bus vykdomi Europos lygmeniu, o nacionaliniams centriniams bankams bus – ir yra – leidžiama be pinigų politikos vykdyti ir nacionalinius uždavinius. Šis principas nustatytas ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 4 dalyje.

Šiuo metu nacionalinių centrinių bankų laikomas turtas, nesusijęs su pinigų politika ar Eurosistemos užsienio valiutos operacijų vykdymu, yra, pavyzdžiui: 

  • aukso arba užsienio valiutos atsargos;
  • investicijų portfeliai, pavyzdžiui, darbuotojų pensijų fondams;
  • turtas, laikomas kaip klientų, pavyzdžiui, užsienio šalių centrinių bankų ar valdžios sektoriaus, indėlių priešpriešinės pozicijos. 

Be to, nacionaliniai centriniai bankai turi įsipareigojimų, nesusijusių su pinigų politika, pavyzdžiui, pirmiau minėtų užsienio šalių centrinių bankų ar valdžios sektoriaus indėlių. Nacionaliniai centriniai bankai šiuos nacionalinius uždavinius gali vykdyti taip, kad savo veiksmais netrukdytų siekti Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) tikslų ir uždavinių, ypač pinigų politikos tikslų ir uždavinių. Kaip ir nacionaliniai centriniai bankai, ECB taip pat turi nuosavų lėšų portfelį, susijusį su kapitalu ir pagal apskaitos principus sudarytu rezervu, ir darbuotojų pensijų fondų portfelį.

Nacionaliniai centriniai bankai minėtus portfelius turėjo dar iki prisijungimo prie Eurosistemos, o už juos gautos įplaukos buvo įskaitomos kaip nacionalinių centrinių bankų finansinės pajamos. Sukūrus euro zoną, buvo nuspręsta, kad ir šių portfelių lėšomis bus galima tenkinti euro zonos bankų sistemos likvidumo poreikius, nes į jas bus atsižvelgiama planuojant pinigų politikos operacijas. ECB valdančioji taryba laikėsi nuomonės, kad pinigų politikai nepakenks, jei šiuos portfelius ir toliau valdys (ne pinigų politikos operacijų kontekste) nacionaliniai centriniai bankai ir šiems portfeliams bus leidžiama laikui bėgant didėti tuo pačiu (arba mažesniu) tempu kaip banknotų poreikis ir bankų sistemai taikomi rezervų reikalavimai. Tačiau jei ne pinigų politikos tikslais laikomi portfeliai, atėmus ne pinigų politikos tikslais turimus įsipareigojimus, ilgą laiką didėtų sparčiau negu likvidumo poreikis, galėtų kilti pavojus pinigų politikai. ANFA susitarimas buvo sudarytas būtent šiuo tikslu, t. y. siekiant suvaldyti ir apriboti tokį didėjimą.

Kas yra grynasis finansinis turtas?

Centrinio banko balanso tiek turto, tiek įsipareigojimų pusėse yra su pinigų politika tiesiogiai nesusijusių pozicijų. Skirtumas tarp šių dviejų pozicijų grupių ir yra grynasis finansinis turtas. Kaip visa tai atrodo balanse, parodyta toliau pateiktame pavyzdyje iš ECB interneto svetainėje paskelbtos 2023 m. sausio 1 d. Eurosistemos savaitinės finansinės ataskaitos. Tiksli apibrėžtis pateikta ANFA susitarimo I priede.

Pavyzdyje matyti, kad balanso turto dalyje tokį finansinį turtą sudaro 1–4, 5.6, 6, 7.2, 8 ir 9 straipsniai. Įsipareigojimų dalyje jį sudaro 2.5 ir 3–12 straipsniai. Šių įsipareigojimų sumą atėmę iš pirmiau išvardytų turto straipsnių sumos (straipsniai oranžiniame fone), gausime Eurosistemos grynojo finansinio turto dydį.

Kiek grynojo finansinio turto turi Eurosistema?

2023 m. sausio 1 d. Eurosistemos grynasis finansinis turtas sudarė -669 mlrd. eurų, o 2022 m. Eurosistemos metinis grynasis finansinis turtas, mažėjęs nuo 2014 m., vidutiniškai sudarė -730 mlrd. eurų. Šis skaičius neigiamas daugiausia dėl to, kad Eurosistemos balanso įsipareigojimų dalis padidėjo daugiau negu turto dalis, ir šis padidėjimas nustelbė teigiamus turto dalies pokyčius. Palyginimui, banknotai ir privalomosios atsargos nuo 2002 m. didėjo vidutiniškai 6,7 % per metus tempu.

Kas yra ANFA?

ANFA yra santrumpa anglų kalba, reiškianti susitarimą dėl grynojo finansinio turto (angl. Agreement on Net Financial Assets). Tai susitarimas tarp euro zonos nacionalinių centrinių bankų ir Europos Centrinio Banko. Jie visi kartu sudaro Eurosistemą. Susitarime nustatomos finansinio turto, kurį nacionaliniai centriniai bankai laiko ir naudoja nacionaliniais tikslais, maksimalaus dydžio apskaičiavimo taisyklės.

Kodėl reikia riboti grynojo finansinio turto dydį?

ANFA susitarimu ribojamas nacionaliniams centriniams bankams leidžiamo turėti grynojo finansinio turto dydis, kad ECB valdančioji taryba galėtų visiškai kontroliuoti Eurosistemos balanso dydį ir taip užtikrinti veiksmingą pinigų politikos įgyvendinimą. Iki 2007–2008 m. finansų krizės veiksmingiausias būdas įgyvendinti pinigų politiką buvo užtikrinti, kad bankams reikėtų kreiptis į Eurosistemą dėl likvidumo. Eurosistemos dengiamas likvidumo trūkumas, dar vadinamas likvidumo deficitu, buvo pinigų politikos įgyvendinimo pagrindas. ANFA susitarimu buvo siekiama likvidumo trūkumą išsaugoti. Smogus finansų krizei, iškilo būtinybė bankams suteikti daugiau likvidumo, nei jiems iš tiesų reikėjo privalomųjų atsargų reikalavimams tenkinti. Tad bankų sistemoje šiuo metu yra ne likvidumo deficitas, o likvidumo perteklius. Tokiomis sąlygomis ANFA susitarimu saugomas nebe likvidumo deficitas, o užtikrinama, kad likvidumo perteklius nebūtų didesnis negu Valdančiosios tarybos laikomas tinkamu jos pinigų politikai įgyvendinti.

Ar ANFA susitarimas iš tiesų reiškia leidimą nacionaliniams centriniams bankams spausdinti kiek tik nori pinigų?

Ne, kaip tik atvirkščiai. ANFA susitarime nustatyta, kiek daugiausiai grynojo finansinio turto nacionalinis centrinis bankas gali turėti, kad jo su pinigų politika nesusijusio finansinio turto ir įsipareigojimų pokyčiai netrukdytų įgyvendinti Eurosistemos pinigų politikos.

Nuo ko priklauso pagal ANFA susitarimą nustatomas maksimalus grynojo finansinio turto dydis?

Didėjant bendrai apyvartoje esančių banknotų vertei ir privalomųjų atsargų, kurias bankai privalo laikyti centriniuose bankuose, dydžiui, kyla likvidumo poreikis, o jis tenkinamas Eurosistemai vykdant pinigų politikos operacijas ir iš nacionalinių centrinių bankų grynojo finansinio turto. Nustačius minimalią pinigų politikos operacijų apimtį, nustatomas maksimalus nacionalinių centrinių bankų grynojo finansinio turto dydis, kurio jie negali viršyti. Jei ECB valdančioji taryba siekia likvidumo pertekliaus, ANFA susitarimu ribojamas nacionalinių centrinių bankų grynasis finansinis turtas, kad likvidumo perteklius neviršytų tam tikros ribos.

Kodėl ANFA susitarimu ribojamas nacionalinių centrinių bankų grynasis, o ne bendrasis finansinis turtas?

Norint veiksmingai įgyvendinti pinigų politiką, reikia kontroliuoti likvidumo, suteikto nacionaliniams centriniams bankams vykdant su pinigų politika nesusijusias operacijas, dydį. Kaskart į centrinio banko balansą įtraukus naujo turto, ta suma padidėja centrinio banko lėšos, arba likvidumas. Į balansą įtraukus įsipareigojimų, ta suma likvidumas sumažėja. Siekiant įvertinti bendrą likvidumą, gaunamą iš centrinio banko ne pinigų politikos operacijų, visas su pinigų politika nesusijęs turtas ir įsipareigojimai užskaitomi tarpusavyje.

Kaip apskaičiuojama maksimali grynojo finansinio turto suma?

Bent kas trejus metus kalibruojama, kiek leidžiama turėti grynojo finansinio turto, tačiau bet kurios sutarties šalies prašymu gali būti atliekamas ir ad hoc kalibravimas. Kiekvienam kalibravimui ECB valdančioji taryba nustato pinigų politikos parametrus. Valdančioji taryba ne tik nusprendžia, koks Eurosistemos likvidumo lygis yra tinkamas, bet ir nustato minimalių privalomųjų atsargų normą ir pinigų politikos vienakrypčių sandorių portfelių dydį, kad pinigų politika būtų įgyvendinama veiksmingiausiai. Be to, Valdančioji taryba atsižvelgia į apyvartoje esančių banknotų kiekio pokyčius. Nauja maksimali bendro Eurosistemos grynojo finansinio turto suma yra tai, kas lieka atėmus pirmiau minėtus veiksnius.

Kaip maksimali Eurosistemos grynojo finansinio turto suma paskirstoma nacionaliniams centriniams bankams?

Nustačius visos Eurosistemos grynojo finansinio turto maksimalų dydį, šis dydis paskirstomas pagal kiekvieno nacionalinio centrinio banko dalį ECB kapitale, atsižvelgiant ir į kiekvieno nacionalinio centrinio banko istorinę pradinę poziciją. Taip apskaičiuojama, kiek grynojo finansinio turto nacionaliniai centriniai bankai gali turėti kitais metais. Paskirstytos dalys galioja iki kito kalibravimo, atliekamo ne vėliau kaip po trejų metų.

Jeigu kuris nors nacionalinis centrinis bankas neplanuoja panaudoti visos jam skirtos dalies, ANFA susitarime numatyta galimybė atliekant kalibravimą nepanaudotą dalį laikinai perskirstyti kitiems nacionaliniams centriniams bankams, norintiems didesnės grynojo finansinio turto viršutinės ribos. Nepanaudota dalis perskirstoma pagal ANFA susitarime apibrėžtą centralizuotą mechanizmą. Nacionalinių centrinių bankų turimo grynojo finansinio turto metinis vidurkis negali viršyti jiems nustatytos viršutinės ribos. 

Koks išlygų poveikis?

Nuo išlygų gali priklausyti, kaip Eurosistemoje paskirstomas maksimalus grynojo finansinio turto dydis. Tačiau jos nepadidina didžiausios bendros Eurosistemos nacionalinių centrinių bankų turimo grynojo finansinio turto ribos.

Išlygomis apibrėžiama, kokią mažiausią grynojo finansinio turto dalį gali turėti kiekvienas nacionalinis centrinis bankas. Kitaip tariant, kiekvienas nacionalinis centrinis bankas turi teisę turėti tam tikrą dalį maksimalaus visai Eurosistemai nustatyto grynojo finansinio turto dydžio. Ši dalis nustatoma pagal konkretaus nacionalinio centrinio banko dalį ECB kapitale ir negali būti mažesnė negu tam nacionaliniam centriniam bankui nustatyta išlyga, t. y. teisė turėti tam tikrą mažiausią sumą (ji gali būti didesnė negu suma, apskaičiuota pagal jo dalį ECB kapitale). Žinoma, jei kuriems nors nacionaliniams centriniams bankams pagal išlygas priklauso teisė turėti daugiau grynojo finansinio turto negu jų dalis kapitale, kitų nacionalinių centrinių bankų grynojo finansinio turto dydis mažinamas tiek, kad nebūtų viršytas visai Eurosistemai nustatytas bendras grynojo finansinio turto dydis.

Išlygos yra trijų tipų:

  • istorinė išlyga (nustatyta ANFA susitarimo III priede) – ja užtikrinama, kad nacionalinių centrinių bankų grynojo finansinio turto dydis nebūtų sumažintas tiek, kad taptų mažesnis negu jų istorinė pradinė pozicija;
  • išlyga konkrečiam turtui – ji apsaugo tam tikrą turtą (apibrėžtą ANFA susitarimo IV priede), kurio nacionalinis centrinis bankas negali lengvai parduoti dėl sutartinių apribojimų ar kitų suvaržymų;
  • kintamoji išlyga – ja laikui bėgant pagal maksimalaus Eurosistemos grynojo finansinio turto dydžio padidinimą arba sumažinimą koreguojama mažų nacionalinių centrinių bankų istorinė išlyga.

Iš šių trijų išlygų taikoma tik didžiausia.

Kas būtų, jei kuris nors ar keletas nacionalinių centrinių bankų nieko neinvestuotų arba investuotų mažiau, negu jiems nustatytas maksimalus dydis? Ar jie galėtų nepanaudotą dalį perleisti kitiems nacionaliniams centriniams bankams?

Jei kai kurie nacionaliniai centriniai bankai planuoja turėti mažiau grynojo finansinio turto, negu jiems leidžiama, o kiti norėtų turėti daugiau, tuomet pirmųjų nepanaudota dalis perskirstoma pagal ANFA susitarime nustatytą centralizuotą mechanizmą. Perskirstymas vykdomas atliekant periodinę grynojo finansinio turto viršutinių ribų nustatymo procedūrą. Nepanaudota dalis perskirstoma laikinai ir yra perskaičiuojama atliekant kitą kalibravimą. Toks perskirstymas neturi jokio poveikio visiems euro zonos nacionaliniams centriniams bankams nustatytam bendram maksimaliam grynojo finansinio turto dydžiui, kurį nustato Valdančioji taryba, priimdama sprendimus dėl pinigų politikos.

Kodėl vieni nacionaliniai centriniai bankai naudojasi savo kvota, o kiti – ne?

Tai priklauso nuo pačių nacionalinių centrinių bankų sprendimų. Kai kuriose šalyse nacionalinių centrinių bankų vykdomoms su pinigų politika nesusijusioms investicijoms taikomi specifiniai teisiniai suvaržymai, kitose galioja teisinės nuostatos, pagal kurias nacionaliniai centriniai bankai, įvykdę savo pinigų politikos uždavinius, privalo tenkinti savo akcininkų interesus. Be to, kai kurie nacionaliniai centriniai bankai balanso įsipareigojimų pusėje turi didelių klientų ir (arba) valdžios sektoriaus indėlių, kurie daro įtaką jų turimiems ne pinigų politikos portfeliams.

Yra ir istorinė priežastis: iki euro įvedimo 1999 m. ne vienos Europos šalies centrinis bankas laikė gana dideles užsienio valiutos atsargas, kad galėtų valdyti savo valiutos kursus, ypač kursą su Vokietijos marke. Panašiai buvo ir po 1999 m., kai prie euro zonos prisijungė naujos ES valstybės narės. Jų nacionaliniai centriniai bankai iki prisijungimo prie Eurosistemos taip pat laikė gana dideles užsienio valiutos atsargas, kad valdytų savo valiutos kursą su euru. Dėl tokių skirtingų pradinių nacionalinių centrinių bankų pozicijų nemažai skyrėsi ir jų balansai, o šie skirtumai kai kuriais atvejais išliko dar ne vienus metus po jų šalių prisijungimo prie euro zonos.

Kas būtų, jei nacionalinis centrinis bankas viršytų jam nustatytą maksimalų grynojo finansinio turto dydį?

Jei nacionalinis centrinis bankas nuolat viršytų savo grynojo finansinio turto viršutinę ribą, tai galėtų turėti įtakos pinigų politikos įgyvendinimui. Todėl ECB kasmet tikrina, ar nacionaliniai centriniai bankai laikosi ANFA susitarimo nuostatų. Prireikus ECB valdančioji taryba, remdamasi ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 4 dalimi, gali uždrausti, suvaržyti arba apriboti nacionalinių centrinių bankų vykdomas ne pinigų politikos operacijas, jei jos trukdytų siekti ECBS tikslų ir uždavinių, tarp jų ir pinigų politikos tikslų ir uždavinių. Kol kas dar nebuvo atvejų, kad nustatytas maksimalus grynojo finansinio turto dydis būtų viršytas be pateisinamos priežasties.

Viršijimas būtų pateisinamas, jei, pavyzdžiui, reikėtų vykdyti tarptautinius įsipareigojimus Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) arba jei nacionalinis centrinis bankas turėtų savo šalies bankų sistemai suteikti likvidumo pagalbą kritiniu atveju (pagal ANFA susitarimą, likvidumo pagalba kritiniu atveju įskaičiuojama į grynąjį finansinį turtą). Jei taip nutinka, nacionalinis centrinis bankas privalo kuo greičiau sumažinti savo grynąjį finansinį turtą, kad vėl tenkintų ANFA susitarimo reikalavimus. Jei maksimalus dydis viršijamas dėl įsipareigojimų TVF, nacionalinis centrinis bankas privalo savo grynąjį finansinį turtą sumažinti per vienus metus.

Kas būtų, jei bendra visų nacionalinių centrinių bankų grynojo finansinio turto suma nesiektų nustatyto maksimalaus dydžio?

Tai, kad grynasis finansinis turtas nesiekia nustatyto maksimalaus dydžio, paprastai nėra bėda. Paprastai būtent taip ir būna. Nuo 2014 m. grynojo finansinio turto lygis mažėjo, o apyvartoje esančių banknotų – vis didėja. Tai reiškia, kad dėl banknotų visoje euro zonoje kylantis likvidumo poreikis yra didesnis negu Eurosistemos grynojo finansinio turto sukeliamas likvidumo teikimo poveikis. Likvidumo poreikis tenkinamas taikant pinigų politikos priemones – vykdant reguliarias Eurosistemos refinansavimo operacijas arba struktūrines operacijas, pavyzdžiui, tiesioginius (vienakrypčius) pirkimus įgyvendinant pinigų politiką arba struktūrinius atvirkštinius sandorius.

Kas būtų, jei bendra grynojo finansinio turto suma viršytų nustatytą maksimalų dydį?

To dar niekada nebuvo ir vargu ar bus. ANFA yra vieningai pasiektas nacionalinių centrinių bankų ir ECB susitarimas, o tai reiškia, kad visos jo šalys įsipareigojo jo laikytis. Be to, rizika, kad bendra grynojo finansinio turto suma būtų per didelė, mažinama dar ir tuo, kad nustatant grynojo finansinio turto viršutines ribas yra daromos konservatyvios prielaidos. Tai reiškia, kad, net jei grynasis finansinis turtas būtų didesnis negu nustatytas maksimalus dydis ir todėl pinigų politikos operacijos būtų mažesnės, negu iš pradžių numatyta, pageidaujama struktūrinė likvidumo pozicija vis tiek greičiausiai būtų išlaikyta. Tokiu atveju pinigų politikos operacijos, ko gero, būtų mažesnės, negu pageidaujama, norint veiksmingai įgyvendinti pinigų politiką, tačiau tokia padėtis trumpuoju laikotarpiu nesukeltų rimtesnių problemų, o ECB imtųsi taisomųjų veiksmų. Jei prireiktų imtis taisomųjų veiksmų, Valdančioji taryba turi įvairių priemonių, kad užtikrintų, jog pinigų politikos operacijos būtų pakankamo dydžio. Pavyzdžiui, kalbant apie refinansavimo operacijų dydį, Valdančioji taryba galėtų vykdyti likvidumo mažinimo operacijas arba padidinti privalomųjų atsargų reikalavimus.

Kas būtų, jei kitų veiksnių, pavyzdžiui, banknotų kiekio, raida būtų kitokia, nei tikėtasi?

Reguliariai pagal ANFA susitarimą atliekami skaičiavimai grindžiami konservatyviomis prielaidomis. Todėl grynojo finansinio turto viršutinės ribos nustatomos su pakankamai didele atsarga apsidraudimui nuo netikėtų pokyčių. Pavyzdžiui, apskaičiuojant viršutines ribas daroma prielaida, kad apyvartoje banknotų vidutiniškai bus tiek pat, kiek trečiąjį einamųjų metų ketvirtį.

Kokiomis aplinkybėmis grynasis finansinis turtas galėtų trukdyti įgyvendinti pinigų politiką?

Tam, kad grynasis finansinis turtas nebūtų kliūtis įgyvendinti pinigų politiką, ir buvo sudarytas ANFA susitarimas. Jei vis dėlto grynasis finansinis turtas viršytų nustatytą bendrą maksimalų dydį, tai galėtų reikšti, kad pinigų politikos operacijos gali tapti pernelyg mažos, kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti pinigų politiką.

Tačiau svarbu ne tik grynojo finansinio turto dydis, bet ir jo sudėtis. Pavyzdžiui, jei būtų atlikti du vienas kito poveikį kompensuojantys sandoriai – su pinigų politika susijęs sandoris ir su ja nesusijęs sandoris (pvz., pirmasis būtų vertybinio popieriaus pirkimas, o antrasis – to paties vertybinio popieriaus pardavimas), tai galėtų pasiųsti prieštaringą žinią apie Eurosistemos pinigų politikos ketinimus ir sumažintų pinigų politikos veiksmingumą. Kitas pavyzdys – centrinių bankų sandoriai užsienio valiuta. Jie gali turėti poveikio valiutų kursams arba gali būti neteisingai suprasti kaip intervencijos valiutų rinkoje.

Kad tokiais veiksmais nebūtų pakenkta pinigų politikai, ECB priėmė keletą ANFA susitarimą papildančių priemonių, įskaitant ECB gaires dėl nacionalinių centrinių bankų vidaus turto ir įsipareigojimų valdymo operacijų (ECB/2019/7) (nauja redakcija) ir ECB sprendimą dėl viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo antrinėse rinkose programos (ECB/2015/10) (su pakeitimais). Pirmuoju dokumentu reguliuojamas nacionalinių centrinių bankų operacijų grynasis poveikis likvidumui, o antruoju, be kitų dalykų, ribojama konkrečių visuose Eurosistemos centrinių bankų portfeliuose laikomų vertybinių popierių, kuriuos galima įsigyti pagal viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo programą, suma.

Kaip užtikrinama, kad investavimo operacijomis nebūtų padarytas neigiamas poveikis pinigų politikos pozicijai?

ANFA susitarimu nustatomas maksimalus nacionalinių centrinių bankų grynojo finansinio turto dydis. Taip ribojamas ir nacionalinių centrinių bankų vykdomų su pinigų politika nesusijusių sandorių poveikis likvidumui. Antra, su pinigų politika nesusijusius sandorius nacionaliniai centriniai bankai ir ECB vykdo kaip instituciniai investuotojai. Kai nacionaliniai centriniai bankai perka su pinigų politika nesusijusius portfelius, jie vadovaujasi panašiais kriterijais kaip ir kiti instituciniai investuotojai ir savo sprendimus vertina atskirai nuo pinigų politikos, taip pat laikosi ANFA susitarime ir kitose atitinkamose gairėse nustatytų taisyklių.

ECB reguliariai informuojamas apie 1) su pinigų politika nesusijusius nacionalinių centrinių bankų sandorius, kuriems kai kuriais atvejais reikia išankstinio ECB pritarimo, 2) nacionalinių centrinių bankų turtą ir įsipareigojimus ir 3) numatomą bei faktinį nacionalinių centrinių bankų grynąjį finansinį turtą. Jei kurie nors iš tokių su pinigų politika nesusijusių sandorių trukdytų pinigų politikos pozicijai, ECB gali imtis taisomųjų veiksmų. Galiausiai, ECB valdančioji taryba gali priimti specifines, nacionaliniams centriniams bankams privalomas priemones.

Kodėl informacija apie nacionalinių centrinių bankų turtą ir įsipareigojimus, nesusijusius su pinigų politika, laikoma paslaptyje?

Informacija apie nacionalinių centrinių bankų turtą ir įsipareigojimus, nesusijusius su pinigų politika, viešai skelbiama laikantis nacionalinės ir Europos teisės nuostatų. Vadovaudamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniai centriniai bankai nusprendžia, ar skelbti informaciją apie savo turtą ir įsipareigojimus, nesusijusius su pinigų politika, įskaitant su pinigų politika nesusijusių portfelių sudėtį.

Dauguma nacionalinių centrinių bankų daugiau informacijos skelbia savo metinėse ataskaitose ar kituose leidiniuose, taip pat savo interneto svetainėse, kur parodo, pavyzdžiui, kiek jų turto sudaro valdžios sektoriaus ir ne valdžios sektoriaus skola. Kaip ir kiti investuotojai, nacionaliniai centriniai bankai neatskleidžia tokios informacijos, kurią žinodami kiti investuotojai galėtų nuspėti jų investavimo planus.

Eurosistema neturi įgaliojimų atskleisti nacionalinių centrinių bankų turto ir įsipareigojimų, nesusijusių su pinigų politika, sudėties.

Kaip užtikrinama, kad ne pinigų politikos tikslais laikomi portfeliai nebūtų netinkamai naudojami piniginiam finansavimui, kuris yra draudžiamas?

ECB turi užtikrinti, kad ECBS centriniai bankai laikytųsi piniginio finansavimo draudimo, kaip nustatyta Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo ir Europos centrinių bankų sistemos ir ECB statute. Šio klausimo ANFA susitarimas nereglamentuoja. Jame aptariama tik struktūrinė likvidumo pozicija, kurią norima palaikyti pinigų politikos įgyvendinimo tikslais, ir nustatomas grynojo finansinio turto dydis. ANFA susitarimu nenustatoma nei su pinigų politika nesusijusio turto ir įsipareigojimų sudėtis, nei jų įsigijimo būdas.

Kad būtų galima stebėti, ar ECBS priklausantys nacionaliniai centriniai bankai nepažeidžia piniginio finansavimo draudimo, jie privalo informuoti ECB apie savo turtą, o ECB stebi, ar nacionaliniai centriniai bankai nefinansuoja valdžios sektoriaus supirkdami jo skolas pirminėje rinkoje. ECB stebi pirkimus ir antrinėje rinkoje. Tokių patikrinimų ir vertinimų rezultatai skelbiami ECB metinėse ataskaitose.

Kas nutiktų, jei piniginio finansavimo draudimo taisyklės būtų pažeistos?

Šis klausimas aptariamas ne ANFA susitarime, o Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 123 ir 124 straipsniuose (t. y. aukščiausio lygmens Europos teisės akte). ECB valdančioji taryba nustatė taisykles visoms nacionalinių centrinių bankų investavimo operacijoms, siekdama užtikrinti, kad jas vykdant nebūtų pažeistas piniginio finansavimo draudimas. Pirminėje rinkoje pirkti valdžios sektoriaus skolą yra draudžiama, o apie antrinėje rinkoje vykdomus sandorius nacionaliniai centriniai bankai privalo pranešti. ECB stebi, ar laikomasi piniginio finansavimo draudimo, ir šios stebėsenos rezultatus skelbia savo metinėse ataskaitose.