Paieškos galimybės
Apie mus Žiniasklaidai Paaiškinimai Tyrimai ir publikacijos Statistika Pinigų politika Euro Mokėjimai ir rinkos Darbas ECB
Pasiūlymai
Rūšiuoti pagal

Penki dalykai, kuriuos turite žinoti apie Mastrichto sutartį

Sutartimi buvo padėtas pamatas tokiai Europos Sąjungai, kokią ją žinome šiandien

Mastrichto sutartimi (oficialus pavadinimas – Europos Sąjungos sutartis) buvo padėtas pamatas tokiai Europos Sąjungai, kokią ją žinome šiandien.

Sutartis buvo pasirašyta Nyderlandų mieste Mastrichte, esančiame netoli sienos su Belgija ir Vokietija, po keletą metą trukusių vyriausybių diskusijų. Štai penki dalykai, kuriuos reikia žinoti apie šią sutartį.

1.

Sutartimi buvo sukurta Europos Sąjunga

Didesnis bendradarbiavimas

Įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, labai sustiprėjo Europos šalių bendradarbiavimas keliose srityse, kuriose anksčiau jo nebuvo:

Europos pilietybė

Sutartimi sukurta „Europos pilietybė“ – ES valstybių narių piliečiai gali gyventi bet kurioje ES valstybėje narėje ir laisvai judėti iš vienos šalies į kitą.

Bendra užsienio ir saugumo politika

Sutartimi įtvirtinta bendra užsienio ir saugumo politika, kurios tikslas – „apsaugoti Sąjungos bendrąsias vertybes, svarbiausius interesus ir nepriklausomumą“.

Teisingumas ir vidaus reikalai

Pasirašius Sutartį, prasidėjo glaudus bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų klausimais, siekiant užtikrinti Europos piliečių saugą ir saugumą.

2.

Sutartį pasirašė 12 šalių

Ją 12 šalių atstovai pasirašė 1992 m. vasario 7 d.

Airija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija ir Vokietija

Po to sutartį ratifikavo kiekvienos šalies parlamentas. Kai kuriose šalyse dėl to buvo surengti referendumai. Mastrichto sutartis oficialiai įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. – tą dieną buvo oficialiai sukurta Europos Sąjunga.

Nuo to laiko prie ES prijungė dar 16 šalių*. Jos priėmė Mastrichto arba vėlesnėmis sutartimis nustatytas taisykles.

*Jungtinei Karalystei pasitraukus iš ES, dabar ją sudaro 27 valstybės narės.

3.

Sutartimi padėtas pamatas eurui

Viena bendra Europos valiuta

Mastrichto sutartimi buvo nutiestas kelias vienos bendros Europos valiutos – euro – sukūrimui. Taip pat buvo įsteigtas Europos Centrinis Bankas (ECB), sukurta Europos centrinių bankų sistema ir nustatyti jų tikslai. Pagrindinis ECB tikslas – palaikyti kainų stabilumą, t. y., užtikrinti euro vertę.

Sutartis pasirašyta po kelis dešimtmečius trukusių derybų dėl didesnio ekonominio bendradarbiavimo Europoje. Bendros valiutos idėją Europos valstybių vadovai atgaivino 1986 m., o 1989 m. įsipareigojo šį planą įgyvendinti trimis etapais.

Mastrichto sutartyje buvo oficialiai nustatyti tokie etapai:

1 etapas: 1990 m. liepos 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d.

Įvedamas laisvas kapitalo judėjimas tarp valstybių narių.

2 etapas: 1994 m. sausio 1 d. – 1998 m. gruodžio 31 d.

Didinamas nacionalinių centrinių bankų bendradarbiavimas ir dar labiau derinama valstybių narių ekonominė politika.

3 etapas: nuo 1999 m. sausio 1 d. iki dabar

Palaipsniui įvedamas euras ir įgyvendinama bendra pinigų politika, už kurią atsakingas ECB.

4.

Nustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti eurą norinčios įsivesti šalys

Sutartyje taip pat nustatytos taisyklės, kaip bendra valiuta bus naudojama praktiškai, ir apibrėžta, ką šalis turėtų padaryti, kad galėtų prisijungti prie euro zonos.

Šių konkrečių taisyklių, dar vadinamų Mastrichto arba konvergencijos kriterijais, tikslas – užtikrinti, kad, net ir naujoms šalims įsivedus eurą, euro zonoje būtų išlaikytas kainų stabilumas.

Taikant šiuos kriterijus užtikrinama, kad prie euro zonos prisijungtų tik toliau išvardytose srityse stabilios šalys:

Infliacija

Vienus stebimus metus šalies vidutinis infliacijos lygis negali būti daugiau kaip 1,5 procentinio punkto didesnis už trijų valstybių narių, kuriose infliacija yra mažiausia, vidutinį infliacijos lygį.

Valstybės skolos lygis

Šalies metinis fiskalinis deficitas turi būti ne didesnis negu 3 % bendrojo vidaus produkto (BVP), o visa valdžios sektoriaus skola – ne didesnė negu 60 % BVP.

Palūkanų normos

Vienus stebimus metus šalies ilgalaikių palūkanų norma negali būti daugiau kaip 2 procentiniais punktais didesnė už trijų valstybių narių, kuriose ši norma yra mažiausia, vidutinę palūkanų normą.

Valiutos kursas

Šalis turi palaikyti stabilų valiutos keitimo kursą. Tai reiškia, kad jis bent dvejus metus iki prisijungimo prie euro zonos negali svyruoti daugiau, negu nustatyta pagal antrąjį valiutų kurso mechanizmą (VKM II).

5.

Tai buvo milžiniškas šuolis Europos integracijos link

Europos valstybės dar labiau suartėjo.

Pasirašiusios Mastrichto sutartį, Europos valstybės dar labiau suartėjo, tačiau kai kurių sričių politika, pavyzdžiui, ekonominė ir fiskalinė politika, tebevykdoma nacionaliniu lygiu. Europos valstybių vadovai susitarė dėl papildomų veiksmų tolesnei Europos šalių integracijai stiprinti:

Stabilumo ir augimo paktas

1997 m. susitarta dėl Stabilumo ir augimo pakto – siekiama, kad šalys laikytųsi patikimos biudžeto politikos.

Europos stabilumo mechanizmas

Sukurtas Europos stabilumo mechanizmas – teikiama finansinė pagalba euro zonos šalims, kurios patiria didelių finansavimo sunkumų arba kurioms tokie sunkumai gresia.

Bankų sąjunga

Po finansų krizės sukurti Bendras priežiūros mechanizmas ir Bendra pertvarkymo valdyba – siekiama padidinti Europos bankų sistemos saugumą ir finansinę integraciją bei stabilumą.

Šiandien Europos bendradarbiavimas naudingas apie 450 milijonų gyventojų 27 valstybėse narėse.

Nuo tada, kai buvo susitarta dėl euro įvedimo plano, euras tapo antra pagal naudojimo dažnumą valiuta pasaulyje. Jis yra apie 350 milijonų euro zonos šalių gyventojų kasdienio gyvenimo dalis.