Paskutinis skolintojas – kas tai?

2019 08 26

Kas yra paskutinis skolinimosi šaltinis?

Paskutinis skolintojas – tai, kur kreipiamasi, kai lėšų reikia skubiai ir visos kitos galimybės jų gauti yra išnaudotos. Bankai paprastai kreipiasi į savo paskutinį skolintoją, kai negali gauti lėšų, kurios jiems reikalingos kasdienei veiklai vykdyti. Taip gali nutikti finansinių neramumų laikotarpiais, kai bankai nenoriai skolina vieni kitiems ir daug žmonių staiga nusprendžia atsiimti banko sąskaitose saugomas lėšas.

Tokiais atvejais paskutinio skolintojo vaidmenį atlieka centriniai bankai. Šis vaidmuo centriniams bankams tradiciškai tenka todėl, kad pirmiausia būtent jie yra atsakingi už tai, kad finansų rinkos veiktų sklandžiai, o finansų sistema būtų stabili. Taip centriniai bankai padeda apsaugoti žmones ir įmones nuo sunkumų, kurių gali kilti, kai bankai atsiduria bėdoje.

Kas yra paskutinis skolintojas euro zonoje?

Paskutinio skolintojo vaidmenį kartu atlieka ECB ir 19 nacionalinių centrinių bankų.

Koks vaidmuo tenka nacionaliniams centriniams bankams?

Bankams, negalintiems gauti finansavimo iš kitų šaltinių, euro zonos nacionaliniai centriniai bankai suteikia paskutinę gelbėjimo priemonę. Ši priemonė vadinama skubia pagalba likvidumui padidinti. Euro zonoje skubios pagalbos likvidumui padidinti paskolas teikia tos šalies, kurioje įsteigtas sunkumų patiriantis bankas, nacionalinis centrinis bankas. Nacionalinis centrinis bankas kartu įsipareigoja padengti visas galimas išlaidas ir prisiimti visą galimą riziką.

Koks vaidmuo tenka ECB?

Nacionaliniai centriniai bankai teikia skubią pagalbą likvidumui padidinti, o ECB tikrina ir stebi, kaip nacionaliniai centriniai bankai vykdo paskutinio skolintojo funkcijas. Dviejų trečdalių narių sprendimu ECB valdančioji taryba skubią pagalbą gali apriboti arba paprieštarauti tam, kad ji būtų teikiama. Tačiau Valdančioji taryba tam gali prieštarauti tik tada, jeigu, jos nuomone, skubi pagalba likvidumui padidinti gali trukdyti ECB vykdyti savo pinigų politiką arba Eurosistemai įgyvendinti savo tikslus ir uždavinius.

Ar tai reiškia, kad finansinių sunkumų patiriantys bankai yra gelbėjami bet kuriuo atveju?

Ne, sistema veikia ne taip. Garantijų, kad bankas gaus skubią pagalbą likvidumui padidinti iš savo nacionalinio centrinio banko, nėra. Yra nustatytos griežtos taisyklės ir reikia įvykdyti tam tikras sąlygas.

Skubi pagalba likvidumui padidinti teikiama ne kiekvienam

Skubi pagalba likvidumui padidinti teikiama tik mokiems bankams

Kad bankui būtų galima suteikti skubią pagalbą likvidumui padidinti, bankas gali būti nelikvidus, tačiau jis turi būti mokus. Bankas laikomas nelikvidžiu, jeigu tuo metu grąžinti lėšas visiems savo indėlininkams jam būtų sudėtinga. Bankas laikomas mokiu, jeigu jis tai galėtų padaryti per ilgesnį laikotarpį. Bankas gali tapti nelikvidus, bet išlikti mokus, kai jo lėšos yra panaudotos teikiant klientams ilgesnio laikotarpio paskolas.

Skubi pagalba likvidumui padidinti teikiama tik laikinai

Skubi pagalba likvidumui padidinti teikiama tik laikinai

Kaip galima suprasti iš pavadinimo, skubi pagalba likvidumui padidinti skiriama kritiniais atvejais ir tik iškilus nenumatytoms aplinkybėms. Kai padėtis vėl tampa normali, skubi pagalba likvidumui padidinti nutraukiama ir paskolą reikia grąžinti.

Už skubią pagalbą likvidumui padidinti reikia mokėti

Už skubią pagalbą likvidumui padidinti reikia mokėti

Nacionaliniai centriniai bankai, teikdami skubios pagalbos likvidumui padidinti paskolas, sutinka priimti prastesnės kokybės užtikrinimo priemones. Kadangi dėl to centrinis bankas patiria didesnę riziką, jis užtikrinimo priemonei taiko vertės sumažinimo koeficientą ir nustato bankams didesnes palūkanų normas.

Centriniai bankai supranta, kad bankams gali kilti pagundų prisiimti daugiau arba didesnės rizikos, jeigu jie bus tikri, kad negalėdami grąžinti savo skolų iš kur nors sulauks pagalbos. Tai vadinama neatsakingo elgesio rizika. Jeigu pirmiau išdėstytos taisyklės taikomos nuosekliai, neatsakingo elgesio rizikai kilti neleidžiama.

Kodėl taip svarbu, kad bankai turėtų galimybę kreiptis į paskutinį skolintoją?

Net jei bankas yra mokus, tačiau negali per trumpą laiką įvykdyti savo klientų ir kreditorių reikalavimų, klientai gali imti nerimauti dėl savo pinigų saugumo ir masiškai reikalauti grąžinti indėlius. Tokiu atveju bankas gali bankrutuoti. Banko bankroto padariniai gali būti labai skaudūs.

  • Žmonės gali prarasti darbo vietas. Bankui bankrutavus, iš karto nutrūksta skolinimas įmonėms. Dėl to įmonės gali nepajėgti sumokėti atlyginimų, nusipirkti žaliavų, joms gali būti sudėtinga tęsti veiklą ir panašiai.
  • Neigiami padariniai gali išplisti. Kadangi bankai yra tarpusavyje susiję, vieno banko problemos gali išplisti į kitus bankus. Labai greitai jų pasekmes gali pajusti ne tik bankrutavusio banko, bet ir daugelio kitų bankų klientai. Padariniai įmonėms, darbo vietoms ir indėlininkams gali išaugti ir galiausiai paveikti visą ekonomiką. Kai taip nutinka, labai dažnai nuostolius tenka dengti mokesčių mokėtojams.

Trumpai tariant, veikdamas kaip paskutinis skolintojas, centrinis bankas gali apsaugoti žmones ir įmones nuo daugelio sunkumų.

Palaukite! O kas, jeigu finansinių sunkumų patiria vyriausybė, o ne bankas? Ar centriniai bankai kritiniais atvejais teikia finansavimą ir vyriausybėms?

Ne, neteikia. Euro zonoje tai draudžiama teisės aktais. Jeigu vyriausybė galėtų prašyti centrinio banko suteikti finansavimą, sumažėtų centrinio banko galimybės užtikrinti kainų stabilumą ir būtų pakenkta jo nepriklausomumui. Būtent todėl Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo ECB ir nacionaliniams centriniams bankams yra draudžiama finansuoti vyriausybes.