ECB ir euro zonos NCB pelnas ir nuostoliai – kaip jie susidaro?
Atnaujinta 2023 m. vasario 23 d. (pirmą kartą paskelbta 2017 m. vasario 16 d.)
Kai galvojate apie Europos Centrinį Banką, ar įsivaizduojate banką, siekiantį uždirbti pelno ir išvengti nuostolių? Be abejo, skelbiame metines finansines ataskaitas, tad informacija apie mūsų gautą pelną ar patirtus nuostolius yra prieinama visiems. Tačiau iš tikrųjų mūsų tikslas visai kitas – siekiame palaikyti stabilias kainas euro zonoje, todėl į pelną ar nuostolius žiūrime kaip į netiesioginį pastangų vykdyti mums suteiktus įgaliojimus rezultatą.
Tas pats pasakytina ir apie euro zonos šalių nacionalinius centrinius bankus. Kartu su ECB jie dar vadinami Eurosistema. Toliau paaiškiname, kaip šis pelnas ir galimi nuostoliai gali susidaryti.
Kaip viskas vyksta?
Kaip ir kiti centriniai bankai, ECB ir euro zonos šalių nacionaliniai centriniai bankai pajamas gauna iš įvairių šaltinių. Tai ir palūkanos už komerciniams bankams suteiktas paskolas, palūkanos už obligacijas, įsigytas pagal turto pirkimo programas, bei pajamos iš užsienio valiutos atsargų ir investicijų. Visa tai yra ECB ir (arba) nacionalinių centrinių bankų laikomas turtas.
Kita vertus, banknotai jūsų piniginėse sudaro didelę mūsų įsipareigojimų dalį, tačiau už juos palūkanos neskaičiuojamos. Tai – mūsų senjoražo pajamų pagrindas. Dar vienas didelis įsipareigojimas – indėliai, kuriuos pas mus laiko komerciniai bankai ir už kuriuos gauna palūkanas; mes šias palūkanas priskiriame išlaidoms. Tai – svarbiausia mūsų pinigų politikos dalis. Jei, pavyzdžiui, padidiname palūkanų normą, kurią bankai gauna už pas mus laikomus indėlius, palūkanos pakyla ir finansų rinkose, o tai daro poveikį finansavimo sąlygoms visuose sektoriuose. Tokiu būdu skatinamas taupymas ir mažinamas vartojimas, atitinkamai ekonomika vėsta ir dėl to mažėja infliacija.
Gali atsitikti taip, kad mūsų išlaidų, susijusių su palūkanų mokėjimu bankams, trumpuoju laikotarpiu neatsvers atitinkamas pajamų iš turimo turto padidėjimas, ypač jei šis turtas turi fiksuotųjų palūkanų kuponus ir yra ilgalaikis. Kaip ir kiti pagrindiniai centriniai bankai, pirkome ilgesnės trukmės privačiojo ir viešojo sektorių obligacijas, siekdami sumažinti palūkanų normas tuo metu, kai mūsų pinigų politikos palūkanų normos priartėjo prie savo faktinės apatinės ribos. Tai buvo būtina tam, kad infliacija, ilgą laiką buvusi per maža, vėl pasiektų mūsų tikslinį lygį. Vienas iš būdų, kaip dėl turto pirkimų sumažėjo palūkanų normos, buvo tai, kad dalis rizikos, susijusios su būsimais palūkanų normų pokyčiais, buvo perkelta iš rinkos į centrinių bankų balansus. Ši rizika jau pasireiškia visame pasaulyje, nes keli precedento neturintys sukrėtimai lėmė rekordiškai aukštą infliacijos lygį, su kuriuo turime kovoti didindami palūkanų normas, o tai lemia didesnes išlaidas palūkanoms, kurias mokame bankams. Taigi, mūsų pelnas mažėja ir galime netgi patirti nuostolių.
Laikui bėgant šis nuostolis mažės, nes didės pajamos, kurias centriniai bankai uždirba iš savo turimų obligacijų ir kito turto bei teikiamų paskolų. Be to, nuostoliai taip pat galėtų sumažėti, jei sumažintume savo turimą turtą ir sumažėtų komercinių bankų indėliai nacionaliniuose centriniuose bankuose. Galiausiai, sugrįžimas prie teigiamų palūkanų normų aplinkos skatins Eurosistemos pelningumą vidutiniu laikotarpiu.
Kas nutinka, jei uždirbame pelno?
Uždirbę pelno, dalį pinigų galime atidėti į bendruosius atidėjinius ir rezervus, kad apsisaugotume nuo galimų nuostolių ateityje. Likęs pelnas padalijamas tarp euro zonos šalių nacionalinių centrinių bankų – jie yra ECB dalininkai.
Nacionaliniai centriniai bankai taip pat gali atidėti dalį pinigų, tačiau likęs jų pelnas paprastai pervedamas šalies vyriausybei ir taip papildomas šalies biudžetas. Tai naudinga euro zonos gyventojams.
O jei patiriame nuostolį?
Mums svarbiausias dalykas yra mums suteiktas įgaliojimas užtikrinti kainų stabilumą. Tai svarbiau už visus kitus argumentus. Įgyvendinsime tinkamą politiką, kad pasiektume tikslinį infliacijos lygį, net jeigu dėl to uždirbtume mažiau pelno ar patirtume nuostolių. Patyrę nuostolį, pirmiausia galėtume pasinaudoti ankstesniais metais atidėtais pinigais. ECB ir kiti euro zonos centriniai bankai kurį laiką uždirbo daug pelno. Štai, pavyzdžiui, 2012–2021 m. pelnas iki apmokestinimo ir bendrieji atidėjiniai sudarė apie 300 mlrd. eurų, daugiausia dėl tuo laikotarpiu vykdytos pinigų politikos, o ypač turto pirkimo programų ir už bankų indėlius mokėtų neigiamų palūkanų, t. y. uždirbtų palūkanų. Suvokdami, kad prisiimame finansinę riziką, dalį šio pelno panaudojome finansiniams rezervams, pavyzdžiui, bendriesiems atidėjiniams ir atsargoms, kaupti, laikydamiesi teisės aktais nustatytų ribų. Finansiniai rezervai susidaro ir perkainojant tam tikrą centrinių bankų turtą. Šie rezervai taip pat yra mūsų grynojo nuosavo kapitalo dalis ir stiprina mūsų finansinį patikimumą.
ECB atveju, jei bendrųjų atidėjinių rizikoms nepakaktų, euro zonos šalių nacionaliniai centriniai bankai likusį nuostolį galėtų padengti savo pajamomis, gautomis iš pinigų politikos operacijų. Likusi nuostolio dalis gali būti įrašoma ECB balanse. Ji būtų dengiama būsimomis grynosiomis pajamomis. Daugiau informacijos apie pelno paskirstymą bei nuostolių pasidalijimą rasite šioje Nereguliarių straipsnių serijos publikacijoje.
Svarbu nepamiršti, kad centriniai bankai nėra įprastos bendrovės: net ir patyrę nuostolį, jie gali tęsti veiklą. Vis dėlto, pagal finansinio nepriklausomumo principą, nacionaliniai centriniai bankai turėtų būti pakankamai kapitalizuoti.
Apibendrinant pasakytina, kad mūsų turimi finansiniai rezervai, mūsų rizikos valdymo sistemos ir kitos mūsų turimos apsaugos priemonės padeda užtikrinti, kad jokie nuostoliai nesumažintų Eurosistemos gebėjimo siekti kainų stabilumo ir jį palaikyti.