Apie finansinį stabilumą

2016 05 24 (atnaujinta 2016 08 15)

Kilus finansų krizei vis dažniau imta vartoti terminą „finansinis stabilumas“. Nors ne visi ekspertai jį apibrėžia vienodai, finansinio stabilumo svarbą visi pripažįsta. Europos Centriniam Bankui finansinis stabilumas reiškia, kad finansų sistema gali atlaikyti sukrėtimus be didesnių sutrikimų.

Kitaip sakant, žmonės ir toliau gali naudotis savo banko sąskaitomis, įmonės – atlikti ir gauti mokėjimus, investuotojai – tęsti veiklą, o bankai – refinansuotis skolindamiesi vieni iš kitų arba iš centrinio banko.

Kaip tai veikia praktikoje?

Stabilumas – tai pusiausvyra. Finansų sistema gali būti apibūdinta kaip sudėtingas įvairių veikėjų tarpusavio sąveikos ir priklausomumo tinklas. Bankai ir draudimo įmonės veikia kaip tarpininkai, nukreipiantys norinčiųjų skolinti ar investuoti lėšas tiems, kurie nori skolintis. Finansų rinkos, pavyzdžiui, obligacijų ir pinigų rinkos, taip pat yra vieta, kur susitinka tie, kurie gali skolinti, ir tie, kurie nori skolintis. Na o mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos, t. y. savotiška finansų rinkų transporto sistema, užtikrina saugų pinigų ir finansinio turto srautą.

Rizika gali būti įvairi ir kilti įvairiuose lygmenyse. Pavyzdžiui, sulėtėjus visos ekonomikos augimui, būstų savininkams tampa sudėtingiau grąžinti paskolas, smunka jų turto vertė, o jiems būsto paskolas suteikę bankai gali susidurti su rizika, kad paskolos jiems nebus grąžintos. Arba, sulėtėjus augimui besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse, gali sumažėti prekių paklausa, dėl to atitinkamuose sektoriuose padidėtų nedarbo lygis. Tai gali išprovokuoti ir staigius išpardavimus skolos vertybinių popierių, akcijų ir valiutų rinkose, dėl to įmonėms būtų sunkiau gauti finansavimą, o tai slopintų ekonomikos augimą.

Taigi vieno rinkos dalyvio silpnosios vietos ir jam iškilusi rizika gali turėti įtakos daugeliui kitų rinkos dalyvių, o tai gali sutrikdyti sistemos pusiausvyrą ir sukelti pavojų finansiniam stabilumui apskritai.

Koks čia mūsų vaidmuo?

Mes nuolat stebime finansų sistemą, kad iš anksto nustatytume joje galinčią kilti riziką bei silpnąsias vietas ir įvertintume, ką reikia daryti. Makroprudencinės politikos priemonėmis tokią riziką galima suvaldyti – šalies, sektoriaus ar finansų įstaigos lygmeniu. Pavyzdžiui, siekdamos, kad nesusidarytų nekilnojamojo turto burbulas, nacionalinės valdžios institucijos gali reikalauti, kad euro zonos bankai sugriežtintų būsto paskolų sąlygas, pavyzdžiui, reikalautų didesnio pradinio įnašo būsto paskolai gauti. Apie tokias priemones privaloma pranešti ECB, o šis siūlomoms priemonėms, esant pagrindui, gali nepritarti. ECB taip pat gali reikalauti, kad bankai padidintų savo atsparumą galimiems sukrėtimams ir kapitalo laikytų daugiau, nei reikia pagal minimalius reikalavimus (tikslus lygis nustatytas ES teisės aktais).

Šios priemonės skirtos visai finansų sistemai. O kad bankų sektorius būtų saugus ir dėl to padidėtų finansinis stabilumas Europoje, neseniai sukurti ECB bankų priežiūros srities padaliniai vykdo tam tikrų bankų priežiūrą.