19.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 47/1

1.1.

ECB anksčiau yra nurodęs, kad finansinio sverto sąvoka, kaip nurodyta Direktyvoje 2011/61/ES (1), yra labai svarbi daugelio alternatyvaus investavimo fondų valdytojų (AIFV) įgyvendintame verslo modelyje (2). Apskritai ECB pritaria Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijai (EVPRI), kad informacija apie finansinio sverto lygį, apskaičiuotą bendrosios pozicijos pagrindu, yra esminė stebint sisteminę riziką ir kad ši informacija taip pat turėtų būti pateikiama investuotojams. Nors dėl pernelyg didelio finansinio sverto gali kilti didelė rizika finansiniam stabilumui, finansinio sverto rizika yra ne vienintelė rizika alternatyvaus investavimo fondams (AIF). Taigi prie bet kokios informacijos apie finansinį svertą turi būti pridedama atitinkama informacija apie kitus rizikos šaltinius. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad reikalavimai, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į įvairius rizikos šaltinius, būtų atskirti. Tokie rizikos šaltiniai apima pozicijų riziką, t. y. su konkrečiomis investicijomis susijusią rinkos ir kredito riziką, ir AIF finansinį svertą.

1.2.

Siekiant nuoseklumo ir siekiant užkirsti kelią galimybei rinktis palankesnes reglamentavimo sąlygas, ECB mano esant tikslinga, jog priimami finansinio sverto apskaičiavimo metodai kiek įmanoma būtų suderinti su sistema „Bazelis III“ (3), pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros (4) ir pasiūlytu Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu dėl rizikos ribojimo reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms (5) (toliau kartu – pasiūlyta KPD IV) (6). Pavyzdžiui, šis suderinamumas turėtų būti užtikrintas nurodant apsidraudimo sandorių pripažinimą ir pasiskolintų piniginių lėšų tvarkymą. Be to, galėtų būti apsvarstyta galimybė pateikti nuorodas į pasiūlytoje KPD IV apibrėžtas sąvokas (7).

1.3.

Kaip jau minėta 1.1 punkte, ECB mano, kad apskaičiuojant pozicijas būtina atskirti: a) AIF įsigyjamam turtui (portfeliams) būdingą riziką, t. y. „pozicijų riziką“; ir b) susijusį faktinį finansinį svertą. Taigi siekiant nustatyti AIF finansinį svertą, šie du rizikos šaltiniai turi būti atskirti. Pavyzdžiui, nors iš išorinių šaltinių pasiskolintos piniginės lėšos, kurios nebuvo investuotos, iš tikrųjų nekelia nei rinkos rizikos, nei kredito rizikos, jos padidina AIF faktinį finansinį svertą. Priešingai, pasiūlytoje KPD IV pasiskolintų piniginių lėšų rūšys neišskiriamos (8).

1.4.

Deleguotojo reglamento projekte numatytas bendrojo metodo ir įsipareigojimų metodo taikymas (9). Pažangusis metodas (10) nenumatytas, kadangi šis metodas neužtikrintų galimybės palyginti rezultatus. ECB supranta, kad pažangusis metodas, kuris sušvelnina įsipareigojimų metodo taisykles, buvo sukurtas AIF valdantiems AIFV, kuriems įsipareigojimų metodas gali būti netinkamas arba gali neduoti reikšmingų rezultatų. ECB pritaria Komisijos sprendimui nenumatyti pažangiojo metodo, nes bendrojo metodo ir įsipareigojimų metodo taikymas yra pakankamas ir suteiks naudingos informacijos apie AIF finansinį svertą tiek investuotojams, tiek kompetentingoms priežiūros institucijoms.

3.1.

Deleguotojo reglamento projekte (13) numatyta, kad AIFV gali investuoti į pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijas, jei jie atliko išsamų rėmėjo ir iniciatoriaus patikrinimą. Konkrečiau, deleguotojo reglamento projekte numatyta, kad prieš investuodami į vertybiniais popieriais pakeistus produktus, AIFV turėtų: a) atitikti tam tikrus kokybinius reikalavimus, pvz., visapusiškai suprasti investicijų rizikos pobūdį ir tinkamą oficialią politiką bei procedūras (14); ir b) užtikrinti, kad rėmėjai ir iniciatoriai atitiktų nemažai kokybinių reikalavimų, pavyzdžiui, veiksmingo rizikos valdymo reikalavimus, tinkamų diversifikavimo strategijų reikalavimus ir t. t. (15).

3.2.

ECB pritaria kokybiniams kriterijams, kurie skatina AIFV rizikos supratimą prieš investuojant į vertybiniais popieriais pakeistus produktus. Kiek tai susiję su pirmiau 3.1 dalies b punkte nurodytomis nuostatomis, pažymėtina, kad AIFV įpareigojimas užtikrinti, jog iniciatoriai ir rėmėjai turėtų tinkamas rizikos valdymo procedūras, gali būti sunkiai įgyvendinamas, kadangi AIFV gali neturėti galimybės tiesiogiai patikrinti kriterijų, susijusių su rėmėjo ar iniciatoriaus vidinėmis procedūromis.

3.3.

Siekiant užtikrinti, kad tokie reikalavimai neapribotų AIFV investavimo į vertybiniais popieriais pakeistus produktus bei netrukdytų platesniam tikslui – atgaivinti pakeitimo vertybiniais popieriais rinką, deleguotojo reglamento projekte galima būtų numatyti, kad EVPRI pateiktų bendras gaires dėl konkrečių dokumentų, kuriuos rėmėjai ar iniciatoriai turėtų pateikti AIFV dėl pirmiau nurodytų kokybinių reikalavimų.

4.1.

ECB pritaria įvairiapusėms pareigoms, kurias pagal deleguotojo reglamento projektą vykdys depozitoriumai (16). Pirmiausia, ECB įsitikinęs, kad išsamūs reikalavimai (17) žymiai apribos investuotojų į AIF saugojimo riziką.

4.2.

ECB pritaria Direktyvoje 2011/61/ES numatytam, o deleguotojo reglamento projekte patikslintam griežtam atsakomybės režimui (18). Tačiau ECB pastebi, kad dėl šio atsakomybės režimo kartu su 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo (19) būsimais pakeitimais (KIPVPS V) (20) depozitoriumams gali būti taikomi labai dideli reikalavimai, susiję su depozitoriumų atsakomybe. Kai kuriems depozitoriumams dėl tokių reikalavimų patirti nuostoliai gali daug kartų viršyti visą jų kapitalą. Todėl ECB mano, kad depozitoriumai privalo tinkamai valdyti šią riziką, nesvarbu, ar tai būtų kredito įstaigos, ar investicinės įmonės, ar kitos prižiūrimos įmonės (21), ir kad rizika būtų įvertinta numatant atitinkamas reikalavimų kapitalui taisykles. Būsimas KIPVPS V reglamentavimo procesas suteikia puikią galimybę išspręsti šį klausimą tiek KIPVPS, tiek AIF depozitoriumų atžvilgiu.

5.1.

ECB pritaria ataskaitų teikimo reikalavimams, numatytiems deleguotojo reglamento projekto 112 straipsnyje. Vadovaujantis 112 straipsnio 7 dalimi, AIFV privalo pateikti informaciją pagal deleguotojo reglamento projekto priede pateiktą pro forma ataskaitos šabloną. ECB pritaria ataskaitų teikimo reikalavimams, kurie buvo pasiūlyti EVPRI rekomendacijose (22), kuriose numatyta, kad tam tikra informacija renkama kas mėnesį, ir siūloma teikti papildomą informaciją apie AIF rizikos pobūdžio istoriją. Tokia išsamesnė informacija yra svarbi visapusiškai sisteminės rizikos stebėsenos sistemai sukurti.

5.2.

Vis dėlto šie ataskaitų kompetentingoms institucijoms teikimo reikalavimai, ypač deleguotojo reglamento projekto 112 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, didžia dalimi sutampa su statistinės atskaitomybės reikalavimais, nustatytais 2007 m. liepos 27 d. Reglamente ECB/2007/8 dėl investicinių fondų turto ir įsipareigojimų statistikos (23). Todėl ECB mano, kad suderinus tam tikras ataskaitų kompetentingoms institucijoms teikimo prievoles su ECB statistinės atskaitomybės reikalavimais (24), atsirastų galimybė sumažinti AIFV atskaitomybės naštą. Atsižvelgdamas į tai, ECB yra pasiruošęs diskutuoti su Komisija ir EVPRI, kaip geriausiai suderinti ataskaitų teikimo reikalavimus.

5.3.

Galiausiai dėl keitimosi informacija – deleguotojo reglamento projektas (25) nacionalinėms institucijoms palieka plačią diskreciją nustatant sąlygas, kurių laikantis turi būti dalijamasi sisteminės rizikos stebėsenai svarbia informacija (26) su EVPRI ir ESRV. Siekiant išvengti neaiškumo, ECB siūlo patikslinti pirmiau minėtas nuostatas.